TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Apie koncertą, į kurį man liepė nueiti mama

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

„Kad ir kas bebūtų – nesakyk mamai...“, bet apie šitą mano diskoteką mama žinojo viską. Didžiojo penktadienio popietę zujau po Kauno „Akropolį“ ir gavau mamos žinutę, jog...

„Kad ir kas bebūtų – nesakyk mamai...“, bet apie šitą mano diskoteką mama žinojo viską. Didžiojo penktadienio popietę zujau po Kauno „Akropolį“ ir gavau mamos žinutę, jog paskambinčiau, kai tik galėsiu, kartu su nuraminimu, kad nieko blogo nenutiko. Paskambinau ir išgirdau pasiūlymą (juokais aš jį vadinu paliepimu) nueiti į Domanto Razausko koncertą Kauno Ryšių istorijos muziejuje. Nieko negalėjau pažadėti, nes iki tol turėjau nemažai reikalų, tačiau likus pusvalandžiui iki koncerto, kurio pradžia buvo numatyta 19 valandą, iškeliavau ieškoti bilieto.

Bilietų kasos arba nedirbo, arba buvo iškeltos ten, kur man visai ne pakeliui. Koncertas turėjo greitai prasidėti, o aš sukiojausi muziejaus kiemelyje prie įėjimo tik staiga prie manęs priėjo mergina ir šiltai nusišypsojusi paklausė, ar lūkuriuoju draugų. Pamelavau, kad taip, nes mano draugai turbūt dažniau eina į tas diskotekas, apie kurias mamai paskui nepasakoja, bet labai greitai atsikvošėjau ir pasiteiravau, kur man gauti bilietą.  Mergina pasiūlė jį nusipirkti čia pat, tačiau  stovimą vietą. Padėkojau ir ji nuskubėjo kažkur, lyg rūpindamasi, kad visi būtų mielai priimti ir gerai jaustųsi. Vėliau paaiškėjo, kad ji – pagrindinė koncerto organizatorė vardu Paulina. Dar kartą ačiū Tau, Paulina.

Visad smagu eiti į koncertus, kur prie durų pasitinka ne ginkluotas apsauginis ar bilietų kontrolierius su aparatu rankoje, skleidžiančiu garsą, kurio ir taip prisiklausome prie prekybos centrų kasų, o mergina, kurios ginklai yra pavasariška suknelė ir šypsena. O ir stovėti tokiuose koncertuose daug geriau nei sėdėti nors ir patogiai, bet be galimybės palinguoti ar patrypti pagal muziką, nes progų tam netrūko... Kai viduryje koncerto šviesos operatorius įjungė gaublį, pasijutau kaip tikroje diskotekoje. „Nebeliko nei vakar, nei ryt...“

Nors iš pradžių pasirodė, kad žmonės visgi stengiasi „tiksliai kvėpuoti“ ir nėra visiškai atsipalaidavę, tačiau iš vaikinų, kurie buvo ant scenos, galima pasimokyti būtent to, jog aplinką mes galime susikurti patys. Kalbu ne tik apie tai, jog Domantas prisipažino pats dangstęs langus, kad būtų tamsiau, bet ir apie galimybę formuoti kitų nuotaiką. Dvi valandos pralėkė greit ir jau norėjau padėkoti apšvietėjui už šviesą, nes prie jo visą vakarą stovėjau, o šis pirmas paprašė įjungti     šviesą patalpoje. Kai tai padariau, prasibrauti pro išeinančius žmones neturėjau tikslo, juolab, kad norėjau įsigyti atlikėjo kompaktinį diską bei gauti autografą. Buvau ne vienintelis autografų medžiotojas, tačiau turbūt vienintelis, kuriam tai buvo pirmoji pažintis su šiais atlikėjais, nes viena mergina prasitarė, jog jau berods septintą kartą lankosi koncerte.

Kai Domantas paklausė, kam rašyti palinkėjimą akimirką sudvejojau, bet staiga prisiminiau, kad jau kartą šį vakarą melavau, jog laukiu draugų ir paprašiau parašyti palinkėjimą Igno mamai... Ponas „Semas“, Saulius Petreikis, taip pat nepasididžiavo. Padėkojęs jiems už koncertą, spausdamas rankoje knygą senamiesčio grindiniu nuskubėjau atgal į gyvenimą. Ten irgi pavasaris.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Mama
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt