Aš tokia kaip Tu

Konkurso „Žalias kodas“ dalyvės darbas. Autorė: Agnė Danieliūtė Aš tokia kaip Tu. Aš ieškau ir naršau viduje pavidalų, kuriais galėčiau išreikšti suvokimus kuriuos patyriau. Savo suvokimus, kurie yra ir Tavo suvokimai. Mes nesam svetimi individai. Gyvendami čia sudarom šeimą, giminę, klaną, visuomenę. Ir mes panašūs. Tai kas nutinka man, nutinka ir Tau. Aš žinau ko Tu nori. Tu nori to paties kaip aš: laimės, mylimo žmogaus, realizuotis, ir padėti. Pradžioj sau, o paskui, išaugus suvokimui ir atradus savąją nišą, padėti ir kitiems. Visiškai nesvarbu ką būsi pasirinkęs. Tu humanitaras ar mokslininkas, tu menininkas, ar literatas, tu istorikas, ar matematikas, tu kelių inžinierius ar miškininkas. Jei tau tai teikia susidomėjimą, ir norą „lįsti“ giliau, tu padėsi, nes tai bus tavo paskirtis, dalis stebuklo, indėlio prisidedančio prie visatos. Nepabijokim ir žodžio – civilizacijos. Žodis civilizacija ekologijos temos rašinyje iškarto įgauna neigiamą atspalvį, tai lyg didis grobuoniškas slibinas, kuris ryja viską aplinkui. Tačiau neverta peikti to darbo kurį pamažėle sukūrė mūsų protėvių tautos. Jie ne visada žinojo kuriuo tikslu eina, kur tai nuves, jie tik jautė, kad turi saugoti savo žemę. Taip, kaip jie suprato tai tuomet. Tik nesenai pradedu pajausti ką reiškia patriotiškumas. Žmonės, teigiantys, kad jiems nerūpi jų gimtoji šalis, kažkuriuo momentu, vis tiek turės grįžti prie meilės ir pagarbos jai. Tai įrašyta mūsų genetinėje atmintyje – branginti žemę, kurioje tu gimei, tą, kuri tau suteikia galimybę išlikti. Kad ir kaip kai kuriems žmonėms, tarp jų ir man, idiliškai atrodytų genties įvaizdis šiandien: kur miškas yra ne tik tavo namai, į gamtos sampratą įeidavo visa kas egzistuoja matomai aplink tave, ir visa tai ko tu niekada neapčiuopsi, tai, ką gali pajausti tik dvasia ar širdimi. Gamta buvo sakrali – ji motina. Viso kas gyva šaltinis. Vis dėlto nuo civilizacijos nebepabėgsim. Natūralia raida išaugome iš paleolito ar mezolito laikų, kai naudojom akmenis, titnagą, vėliau metalus, ėjom pirmyn, kūrėm išradimus, kol sukūrėm neapsakomai didelį tinklą su visom jame esančiom naujovėm. Jos yra patogios, ir svarbiausia, jos suteikia milijonus galimybių tirti. Pakėlę akis į dangų, mes jau žinome, kad ten ne pasaulio kraštas, žinome kiek daug yra žvaigždžių, planetų, dangaus kūnų, kad kosmose dėsniai tokie patys kaip čia: mirus vienai žvaigždei iš jos gimsta kita. Mirtis suteikia gyvybę. Tai nenutrūkstama raida, procesas. Ir galaktikos… Galybė galaktikų, su planetomis, galbūt panašiomis į žemę. Ar bekyla klausimas kokia viso to prasmė, kokia gyvybės prasmė? Tu kaip ir aš esame to milžiniško stebuklo dalis, kuri tikrai nori gyventi, kuri nori džiaugtis ir kurti. Visa aplink mus, tai daro: visas mikropasaulis gyvena be mūsų žinios, visa gyvūnija, visi medžiai, vanduo čiurlena, ar jie klausia kokia to prasmė? Ne, jie gyvena. Žmogui yra duota galimybė rinktis. Pasirinkimo laikas aplanko kiekvieną iš mūsų. Pasirinkimo tarp šviesos ir tamsos, kad ir kaip fatališkai tai skambėtų. Jei nebūtų šių priešybių ir jų kovos, nebūtų dramos. Nuostabiausia tai, kad pasirinkęs, tu pajauti didžios prasmės jausmą, tu pajauti, kad esi reikalingas čia, kad tavo darbai kuria grožį, kelia džiaugsmą. Nesvarbu ką tu dabar darai, galbūt skaitai didžiųjų filosofų mintis, semiesi iš jų gyvenimo tiesos krislų, gal projektuoji naują pastatą, gal mąstai kaip jam apšiltinti panaudoti kitokią, alternatyvią ir nežalingą energiją. Nuo menkiausio tavo darbo šiandieną priklauso visos aplinkos būvis. Pati civilizacija nėra blogai. Tai mūsų visų pasiekimas, įdirbis,  ir mes gyvename joje. Juk siekiame laimės, kodėl gi nepasistengus to gyvenimo kasdienybės nuspalvinti savo darbais, pastangomis, kurie tokie svarbūs. Du dalykai, kuriuos sąmonėdamas žmogus mokosi, yra sugebėti visu savimi būti šioje sekundėje, suprasti, kad viskas, ko tau reikia, yra tau jau duota ir sugebėti tai išsaugoti. Žinoma, buvo daugybė žmonių, pasirinkusių kitą kelią. Užuot kūrę, jie griovė, jie naikino ir žudė. Atvykę europiečiai sąmoningai naikino ištisas Pietų ir Šiaurės Amerikos civilizacijas. Stalinizmo epochoje buvo išnaudojamos ir kultūriškai naikinamos Sibiro čiabuvių tautos. Indėnus pasmerkdavo kruvinam darbui, išnaudodavo, prievartaudavo. Žynius ir šamanus sušaudydavo bemat. Atsivežtos ligos (europiečiai iš Amerikos neparsivežė nė vienos ligos) prievarta išnaikino civilizacijas, kurias buvo sukūrę jie. Sunaikinta klanai žmonių, kurie gyveno išvien su gamta, jautė jos ritmą, žemės pulsą, ryšį, jautė padėką ir suvokė jos esminę, nepaneigiamą svarbą. Jie nėra kitokie nei mes, jie tiesiog išmoko, kaip ir visa gyvybė, būti čia, apsuptam viso būties stebuklo. Dėl to nesijautė vieniši. Mes dar galime rinktis. Tau neprireiks išmesti kompiuterio, nebegerti karštos kavos ryte ar nevažiuoti metro. Mes jau esame tokiame pasaulyje, tačiau čia pat yra gamtos stebuklas, kuris visada, it motina, nepaisant koks buvai, tave priims, neteis ir apglobs. Aš toks kaip Tu, ir aš jau nebeklausiu o kam? Kokia prasmė puoselėti gamtą, bandyti ją išsaugoti? Kai ateis laikas, pasirink! Suprasi, kad tavo laimė ir meilė čia, šalia, koks nevienišas tu esi, koks reikalingas, koks Tavo darbas ir indėlis yra svarbus. Kaip tau įdomu gyventi, išmokti, sužinoti, o gal kurti, pažinti, kaip gera jausti ryšį su gamta. Globoti ir būti globojamu jos. Vėl ir vėl, kaip vaikystėj žavėtis jos kerais, jos misterija, šerkšnu, rudeniniais lapais, žemės įsigėrusiu kvapu, saulės spinduliais vasaros ryte žaidžiančiais ant rasos, šypsotis sau einant mišku, kai krutinę užpildo džiaugsmas, pakelti galvą, kai akys raibsta nuo pušų aukščio, kai akys raibsta nuo žvaigždžių begalės… Mes gyvenam tokiu nuostabiu laiku. Man nereiks lanku pašauti elnio, kad turėčiau kitai savaitei maisto. Mes turim patogią aplinką, šiltus namus su šalia gyvuojančia gamta. Gamta kuri taip tyliai ir nuolankiai mus moko, mus moko džiaugtis gyvenimo pilnatve, kuri suteikia harmoniją ir meilę. Aš tai Tu, mes tai ji. Ji tokia įvairi, panaudokime civilizacijos laimėjimus ir išradimus tirti ją, domėtis, o ne naikinti, juk vandenyno dugne dar tiek neatrastos gyvybės! Kopti į kalnus, išvysti džiunglių tropikus, neleisti kad jau nebe metrais, o kilometrais tirpstantys ledynai užtvindytų mūsų miestus, pražudytų šiaurę, jos gyvūnus. Pradedant nuo mažiausių darbų: galbūt pasirinkti turgelyje parduodamą močiutės gamintą sūrį, o ne supermarketo supakuotą gaminį, prisijungti prie rengiamų aplinkos švarinimo talkų, minimaliai perrūšiuoti išmetamas šiukšles namie, o galbūt naudotis auksine senolių išmintimi, kad „daugiau yra mažiau“. Viena pagrindinių ekologijos problemų yra per didelis vartotojiškumas. Visa tai nėra sunku,  juolab drauge. Ir apkabinkim medį! Gamtoje vyksta pasikeitimas energetine informacija. Medžiai pasisavina energiją, kuri netinkama žmogui, ir tuo pat metu atiduoda savo energiją, kuri yra naudinga. Visa, kas bus daroma vardan švaresnės aplinkos, bus rodiklis, kad žmogus yra pasirinkęs, susivokęs ir suprantantis priežastis ir pasekmes. Pažvelkim į savo vidų, dvasine ir fizine prasme, išvalykim neigiamas pasenusias nuostatas, atsikratykim stereotipinio mąstymo, išvalykim organizmą, tuomet pradėkim žvelgti toliau ir padėkim savo žemei!