Menų spaustuvėje, šį rudenišką savaitgalį galėjome pasitikrinti savo sąmoningumą – miegame dabar ar sapnuojame? Spalio 13-ąją čia buvo pristatyta Justo Tertelio premjera, pagal jo paties rašytą pjesę 1/3 gyvenimo.
Jau šešerius metus gyvuojantis ir eksperimentuojantis teatras Atviras ratas dažnai džiugina savo premjeromis, nuoširdumu ir itin pažįstamomis istorijomis. Kiekvieną kartą ateidamas, turi tokį švelnų įtarimą, jog bus dar viena, labai artima tau, o gal tavo draugui, istorija. Istorija apie tai, kas tau yra skaudu dabar arba ką jau pamiršai, bet norėjai prisiminti. Dažnai spektaklių metu net kvepia taip pat, kaip kažkur tavo gimtinėj kvepėjo. Bet štai imk ir apsigauk šitaip tikėdamasis.
Čia gimė abejonės: ar tai, ką matau, yra tikra?
Štai jums vaizdinys. Atsisėdi, užgęsta šviesa, įeina vyriškis, pristatantis teatro Atviras ratas premjerą (kaip visada) ir bekalbėdamas staiga „pakimba“. Tai žuvis, galvojam, tekstą pamiršo. Išeina, ir grįžta jau pasiruošęs iš naujo informuoti mus, kas čia dabar vyks. Tik, deja , jis taip užstringa dar kokius penkis kartus, kol žiūrovų salę jau matom paliekant vieną iš nepasitenkinusių vyrukų. Tik tas vyrukas, yra spektaklio vienas iš aktorių, kuris tarsi vienintelis suprantantis, jog ne taip viskas vyksta, kaip turėtų. Ir nuo tos akimirkos, mums užkabinamas kablys su klausimus „Kaip gi turėtų viskas būti?“
Po truputį susipažindami su situacijomis ir aplinkybėmis, kuriose yra mūsų herojai, suprantame, jog tai ne mūsų trokštami herojai, o dar nepažintų herojų sapnai, su nemažai juose dalyvaujančių siurrealių personažų. Menų spaustuvės juodoji salė, širma perskirta į dvi dalis – dalijo vaizdinį į du pasaulius, kuriuose žiūrovas gali arba patikėti iliuzija, arba bandyti išsiaiškinti, kieno tai iliuzija.
Per itin konkrečius įvaizdžius bei atpažįstamus tipažus kuriamos mizen-scenos, panašėjo į nesibaigiantį troškimų, užslėptų ydų demaskavimą bei informacijos pertekliaus aušinimo būdą. Tarsi šių vaizdinių pagalba, sapnuojantysis turėtų pailsėti, nuo to, kas iš tiesų jį kankina. Mes matome žmones, ( tokius pat, kaip kasdieniame gyvenime) papuolančius į TV laidą „Kas laimės milijoną?“ ir bandančius atsakyti į alogiškus klausimus. Po truputį atpažįstam, ir tarsi de žavu fenomenu prisimenam savo slaptas baimes, abejones ir kaip jos gimsta ryškiausiuose mūsų sapnuose. Kodėl niekad nepasiekiam to, kas atrodo sapne čia pat? Arba vos tik paliečiam, tas objektas ar žmogus pranyksta.
Užsidega mintys, jog sapnai, tai kaip troškimų vaizdinys, į kurį be galo malonu arba baugiai malonu žiūrėti, tačiau negalima jo materializuoti ar turėti. Štai čia sapnas – tampa teatru ir atvirkščiai. Neįkainojamas, trumpas ir slaptas kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Arba kitais žodžiais – kolektyvinis sapnas. Bet jeigu sapnas tai iliuzija, tai ar nekyla nuojauta, jog mes norime kuo daugiau tos iliuzijos ir todėl lankomės teatruose, parodose ar žiūrime filmus.
Ačiū aktoriam už degančias akis, ačiū už skanų sarkazmą, ir už spektaklį, kuris tarsi aprūkęs, bet spalvotas sapnas – paliko nemažai seniai ieškotų, bet tik čia rastų, klausimų.
