Du žavūs žvėriukai, lapiukai Bonė ir Klaidas, susitiko du mažus žavius pūstauodegius voveriukus... Skamba lyg pasakos ištrauka, bet tokie neįtikėtini dalykai įmanomi ir Gyvūnų globėjų asociacijos (GGA) prieglaudoje. Šioje įstaigoje vietos atsiranda visiems – ne tik naminiams, bet ir laukiniams gyvūnėliams. Tiesa, būtų gana sudėtinga išauginti visus šiuos mažuosius draugus, jei neturėtumėme be galo gyvūnus mylinčių ir darbui atsidavusių savanorių ir darbuotojų.
Pirmieji į prieglaudą pateko du lapiukai, o tiksliau – lapytė ir lapiukas. Jie buvo dar visai mažyčiai, likę be motinos. Jie tikrai nebūtų išgyvenę, nes nemokėjo net savarankiškai ėsti, o juo labiau – apsiginti. Laimei, juos į savo namus priglaudė viena iš GGA savanorių Beta. Mergina jiems atstojo tikrą motiną: maitino, saugojo, kad nesušaltų. Iš pradžių lapiukai tegėrė pašildytą pieną, paskui pamėgo ir mažų šuniukų maistelį. Mažyliai kasdien vis stiprėjo ir dūko su kitais Betos augintiniais – šuneliais. Bonė ir Klaidas vis dar auga savanorės namuose, bet artėja metas juos išleisti į gyvenimą. Ketinama juos apgyvendinti sodyboje, kad jie galėtų laisvai bėgioti po mišką, o kai tik panorėtų, galėtų grįžti į sodybą, kur visada lauktų maistas, vanduo ir mylintys žmonės.
Kiti du maži rudžiai pūstauodegiai – voveriukai Stifis ir Dimis – apsigyveno savanorės Simonos namuose. Mažyliai į GGA pateko dar akli ir visiškai bejėgiai, o Stifis dar ir netekęs uodegos galiuko. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai jam nesukelia jokio diskomforto. Iš pradžių voveriukams reikėjo skirti labai daug dėmesio ir laiko, nes mažuosius buvo privalu šerti kas kelias valandas. Taigi Simona, kur bevyktų, visada su savimi turėjo batų dėžutę, kurioje saldžiai snausdavo voveriukai, ir šilto pieno buteliuką. Pastangos nenuėjo veltui – greitai voveriukams dėžutė pasirodė per maža erdvė dūkimams, tad jie ėmė ropštis iš jos, o vėliau ir vikriai iššokti. Tada Simonai teko juos apgyvendinti narvelyje. Mergina jame įrengė ne tik guoliuką, bet ir žaidimų erdvę – šaką laipiojimui. Stifis ir Dimis liko dėkingi ir labai patenkinti. Aktyviau žaidžiant ir strikinėjant jiems prireikė ir daugiau energijos, todėl jie jau nebepasitenkino tik pienu - ėmė mėgautis jame išmirkytu batonu, o vėliau graužikų maisteliu. Voveriukams augant jie ne tik turėjo vis daugiau energijos, bet ir pasipuošė tikra voveriška uodega – iš pradžių buvusios tiesios uodegėlės ėmė pūstis ir prašmatniai riestis. Dabar jau niekas nebesumaišytų, kad tai ne koks žiurkėnas, o tikra, išdidi voverė! Taigi šie gyvūnėliai jau ganėtinai sustiprėję ir dar šiek tiek jiems paaugus, jie taip pat bus paleisti kokio nors gero žmogaus sodyboje, kad galėtų laisvai bėginėti.
Džiaugiamės, kad atsidavusių savanorių dėka GGA gali įgyvendinti savo pažadą ir tikslą padėti visiems gyvūnams, nesvarbu, kiek jėgų ir laiko tai kainuotų.
