Vasario 24-25ąją dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre nuo reklamų persunkusi Cezario Graužinio premjera „Ir vėl viskas bus gerai“ sulaukė galimybės būti pamatyta. Lyg atvykus įžymybei, spektaklio pamatyti plūdo visokiausių profesijų žinovai, profesionalai, mėgėjai, studentai ir kiti, neaišku, teatrinio stebuklo vilties ar reklamos sužavėtieji. Ir laukimas bei smalsumas sužinoti, kaip gi gali vėl viskas būti gerai, nugali bet kokį prietaringųjų cinizmą, jog, kai per daug peršama - apsinuodysi. Iš ties, nemažai besišypsančiųjų galima buvo pagauti bežvelgiant į tikrai didelį srautą susidomėjusių entuziastų. Ir štai po pirmo veiksmo, kai dar galima atleisti jungtinei Cezario trupės ir LNDT aktorių grupei už premjerinį jaudulį dirbant pirmą kartą drauge. Tai štai, po antrojo, jau nebesvarbu ar veiksmas vyko Prancūzijos gatvelėse, kampuose, užkambariuose ar makabriškai išpuoštoje Dramos teatro scenoje – širdį diegė visiems – tiek profesionaliems teatralams, tiek mėgėjams, tiek pirmą kartą teatre apsilankiusiems. Ir nesuklyskite, ne dėl to, kad viskas buvo blogai, o todėl, jog, deja, šįkart ne viskas buvo gerai.
Pirmasis pavojaus signalas buvo pirmojo veiksmo pirmoji scena – ilgas, ilgas įvedimas į absurdiškai beprasmišką verslininkų, kapitalo siekėjų kasdienybę ar konkrečią užduoties įvykdymo dieną. Keli sąmojai nepavertė tuo atpažįstamu ir mielu tipažų išjuokimu, greičiau kėlė vis daugiau klausimų. Ir dviprasmiškumas čia teikia vilties. Nors ir sunku buvo atsiduoti ir patikėti scenoje kardinaliai besikeičiančiomis scenomis, vieta bei laiku, kartkartėmis galima buvo atsiduoti mizen-scenų grožiui, personažų taiklumui, kurie dažnai atrodė lyg animacinio filmuko herojai. Spektaklio metu buvo suteikta galimybė sugretinti savo vertybes ir scenoje kartkartėm išlindusiu pasiaukojimu, nepriežastine meile žmogui, atvirumu ir tikėjimu.
Aktorių meistriškumas kuriant personažus - gerbtinas, o ypač specifiškumus ir tikrumu pakvipusios scenos griebia širdį. Griebia ir pakilimas į orą, tarsi įrodymas, jog galime nusileisti ir nepargriūti, ir kolektyvinis vilties – laivo traukimas artyn (it durnelio tikėjimas neįmanomais dalykais), tačiau vien širdies gi neužtenka, ar ne?
Gal per daug mes sugedę ir nutrinti savo aplinkos bei mums iki kaulelių atpažįstamų vietų, tipažų, meno formų bei kitų brukamų vertybių, bet vis tiek tikimės išvysti dar nepatirtą, bet nuojautos jau kutenamą teatrinį stebuklą, ir todėl, dažnai nusiviliame, kai sužinome, pamatome ir pajaučiame, kas jau seniai mumyse tūno ir daug kartų prabėgo akibrokštais.
