Naujausias aktoriaus ir režisieriaus Adolfo Večerskio darbas – komedija „Daktaras“, pastatyta pagal dramaturgo Branislavo Nušičiaus pjesę, ne tik iki ašarų linksmina, bet ir kviečia žiūrovą pamąstyti apie šių dienų Sauliaus Poškos prototipo turtuolių bendravimą su atžalomis, verdančias intrigas, lūkesčius ir, apskritai, požiūrį į gyvenimą.
Spektaklyje vaidina puikiai žinomi aktoriai: Saulius Siparis, Andrius Bialobžeskis, Ineta Stasiulytė, Kostas Smoriginas, Eimutis Kvoščiauskas, Edita Užaitė, Gabija Ryškuvienė bei kiti. Taip pat, teatro scenoje pasirodo dainininkas Deivis Norvilas, iki šiol vaidinęs tik miuzikluose.
Komedija „Daktaras“ vaizduoja šiuolaikinę turtuolių šeimyną, kuri nepasižymi nei didžiu intelektualumu, nei geru skoniu, tačiau šias spragas bando užpildyti bent jau pirktiniais mokslo diplomais. Tiesa, tas pats įrėmintas diplomas labiau tarnauja kaip interjero detalė, o pats interjeras žvilga ir blizga paauksuotuose paveikslų rėmuose, baldų detalėse ir net durų staktose. Reikėtų pagirti dekoracijų dailininką už puikiai sukurtą „buržujiškos“ beskonybės vaizdą.
Spektaklio siužetas nuo pirmų minučių intriguoja ir išlaiko tą intrigą iki pabaigos, todėl dvi valandos prabėga labai greitai, pats spektaklis įtraukia: kas gi bus toliau ir kaip visa užvirta makalynė pasibaigs?
Svarovskių šeimos galva – tėtušis Viktoras Svarovskis (Saulius Siparis) sugalvoja, kad jo vienintelis sūnus turėtų tapti mokslų daktaru ir ne bet kokiu, o filosofijos mokslų daktaru.
Saulius Siparis puikiai vaidina kieto, užsispyrusio, turtingo tėtušio vaidmenį, kurio neišprusimas sukelia iki ašarų juokingas situacijas, antai, kaip siekis turėti transseksualų geležinkelį ir neturėjimas žalio supratimo, kas yra Johannas Wolfgangas von Goethe.
Taigi, tėtušio sumanymas puikiai atspindi pačio Svarovskio išsilavinimo trūkumus ir neišsipildžiusį norą visuomenėje atrodyti ne tik turtingu, bet ir protingu. Todėl, kaip dažnai pasitaiko, neįgyvendinti tėvų troškimai bandomi realizuoti vaikų sąskaita.
Visgi, bėda tame, kad šeimos vyresnėlis – Miloradas (Deivis Norvilas) yra bukas kaip bato aulas, o dar ir tinginys.
Deivis Norvilas puikiai susitvarko su vaidmeniu, jis jam tinka ir žiūrovams patinka – salė leipsta juokais, o juokingesnės frazės palydimos plojimais, todėl skeptiškai nusiteikę žiūrovai bus nustebinti. Laisva vaidyba ir įtikinamai sakomi tekstai tinkamai atskleidžia Svarovskių sūnaitėlio charakterį.
Po spektaklio kalbintas Deivis sakė, kad vaidmeniui ruošėsi itin atsakingai, atsižvelgė į režisieriaus sakomas pastabas, stengėsi kuo geriau išreikšti personažą. O vaidinant jau ne pirmą kartą „Daktaro“ spektaklyje turtingo tėvo sūnų, lengvabūdį, viską turintį ir kartais manipuliuojantį tėvu, kaip pats Deivis sako, – vaidmuo jau prigijo, ir vaidinant viskas išeina natūraliai.
Paklaustas ar yra tekę sutikti tokių veikėjų kaip Miloradas gyvenime, Deivis sako, kad tikrai taip. Tie sutikti žmonės padėjo labiau įsijausti, suprasti ir įtikinamai suvaidinti lengvapėdžio sūnaitėlio vaidmenį.
Deivis sako, kad scenoje jaučiasi puikiai, jau seniai galvojo, kad sugeba vaidinti ir norėjo save išbandyti. Ir tai, be abejonės, jam puikiai pavyko.
Vienos scenos metu tėtušis Svarovskis sako, kad viskas yra perkama ir parduodama. O kas neparduodama pačiam Deiviui Norvilui? Deivis atsako, kad tai draugystė, meilė ir jo sūnus.
Tėtušis, suprasdamas, kad sūnelis mokslų daktaru savo jėgomis netaps, sugalvoja vietoj sūnaus į universitetą užsienyje išsiųsti savo sekretorių, Milorado buvusį klasės draugą Valentiną (Eimutis Kvoščiauskas), kuris puikiai įgyvendina planą ir papuošia Svarovskių namus filosofijos daktaro diplomu.
Viskas būtų lyg ir gerai, tačiau ateina laiškas, kad studijų metu Miloradas Svarovskis ne tik vedė, bet ir susilaukė sūnaus. Taigi, patys to nežinodami Viktoras Svarovskis tampa seneliu, o tikrasis Miloradas Svarovskis vyru ir tėvu. Šioje vietoje užverda visa košė, kuri narpliojama iki pat pabaigos.
Tėtušio Svarovskio patarėjas dėdulė Marko (Andrius Bialobžeskis) – vienas įdomiausių spektaklio personažų. Marko – girtuoklis, nuolat sakantis, kad apie viską reikia pagalvoti „blaivia galva“, nors visada valkiojasi po namus girtas kaip pėdas, tačiau jis protingiausias šeimos narys. Andrius Bialobžeskis, kurdamas Marko personažą, puikiai susitvarko su ta riba, kai būna perspaudžiama vaidinant girtuoklius, jo kuriamas veikėjas nepabosta viso spektaklio metu. Juokeliai nebanalūs, taiklus ir priverčiantys kvatotis.
Svarovskių dukra Slavka (Ineta Stasiulytė) – taip pat ne gudragalvė, kaip pati sako, šiaip ne taip baigusi mokyklą, įsimylėjusi sekretorių Valentiną ir dėl dėmesio trūkumo kurianti dramas, kurios įdomios tik jai pačiai.
Ponia Draga (Gabija Ryškuvienė) turi suvesti Svarovskių sūnų ir susisiekimo ministro dukrą, reikalas rimtas – vestuvės dėl geležinkelio. Gabija Ryškuvienė vaidina ypatingai įkyrią bobą, kuri rėkia garsiau už visus ir dar kalbėdama nuolat liečia pašnekovą, aktorė savo personažą scenoje atskleidžia gal kiek sutirštintomis spalvomis, tačiau žiūrint į ją, tikriausiai, kiekvienas prisiminė bent sykį sutikęs panašaus landumo ir įžūlumo moteriškę. Įkyri kaip uodas ir priekabi kaip erkė, nuo tokių gyvenime norisi bėgti, o žiūrint teatro scenoje – juoktis.
O profesorius Raiseris (Kostas Smoriginas) „nužudo“ savo šypsenėle, papasakoti sunku – ją reikia pamatyti. Kaip ir frazėmis „sušikti Atėnai“ ir „snarglėta kompanija“, ar be kelnių bėgdamas nuo tos pačios baisios bobos Dragos.
Juoko, apskritai, viso spektaklio metu netrūko. Salė juokėsi daug ir dažnai, neretai plojimais reikšdama simpatijas geram humorui, kuris iš tiesų, šiame spektaklyje tikras, neperspaustas, ir verčiantis iš širdies kvatotis. Dėl to didžiulis pliusas tekstų autoriui, sakomi tekstai lengvi, puikiai suprantami, juokingos situacijos gerai suvaidintos ir visa tai, ko kartais pasigendama spektakliuose, atrodo nuoširdžiai ir natūraliai.
