Trečiadienį Nacionaliniame Dramos teatre paskutinį kartą buvo parodytas spektaklis „Atvirų akių panoramos“. „Pernelyg keistas“, „tamsus“, „įdomus“ – taip vertinti spektaklį įstengė žiūrovai, paliekantys mažąją teatro salę. Iš tikrųjų, kiekvienas žiūrovas spektaklį suprato individualiai. Galiausiai, to siekiama ir buvo. Kiekvienam žiūrovui buvo perduota asmeninė žinutė dėl praeities ydų, šiuolaikinio gyvenimo nuodėmių, bandymo sugrįžti prie atviro gyvenimo būdo, savo šaknų, tikrojo natūralumo.
Paskutinį kartą rodytas teatro „Aura“ ir Ispanijos teatrų „Manantiales“ ir „Tranvia“ darbas sujungia šokį, teatrą, muziką ir poeziją. Be galo dramatiška, atvira ir tamsi kūryba. Fortepijono akordai, ispanės daina, primenanti raudą, ir elektroninės muzikos motyvai sukūrė nejaukią atmosferą. Nuogi kūnai čia tikrai ne pagrindinė siužeto linija, bet be galo atvira ir drąsi kūrinio detalė. Daugeliui žiūrovų tai pasirodė nemeniška, agresyvu ir beprasmiška.
Kitaip negu daugelis „Auros“ šokio spektaklių, šis buvo daugiau judesio teatras nei šokis. O šiame „Atvirų akių panoramos“ spektaklyje tiesų, idėjų, dramos buvo kiek per daug. Nuo noro apnuoginti žmogų išoriškai ir dvasiškai buvo pamiršta pagrindinė spektaklio siužetinė linija. Tai apsunkina žiūrovų dėmesio prikaustymą. Atviros idėjos daugeliui buvo per audringos, per drąsios, galiausiai – per nuogos. Lietuviško mentaliteto žiūrovai prie to dar tik pratinasi, todėl atmetimo reakcija visiškai suprantama.
Padrikos mintys, pasiskolintos idėjos, kontroversiškos frazės nenutrūkstamai maištavo. Siekis sukrėsti žiūrovą pasiteisino. Tik norėtųsi tikėti, kad tos, šalia sėdinčios, moteriškės per spektaklį nudelbusios akis į grindinį ir tyliai krizendamos, iš tikrųjų, tik drovios tradicinės lietuvės. Deja, per dažni žvilgčiojimai vienam į kitą išdavė scenoje vykstančią betvarkę ir ne visišką idėjos išpildymą.
Vienas iš Ispanijos teatro narių paminėjo, – spektakliu norima sugriauti nusistovėjusias tradicijas, nepasitenkinimą socialiniu gyvenimu, politika. Tuo pačiu spektaklio pabaigoje šaukiama, kad begalinis noras gelbėti ekologijos nykimą – tik bandymas apgauti labai greitai žemyn krintančią visuomenę.
Objektyviai įvertinti spektaklį sunku ir dėl vieno iš pagrindinių režisūros sprendimų: galimybės interpretuoti spektaklį individualiai. Spektaklio pabaigoje žiūrovai galėjo išvysti daugiau šokio elementų. Tai daug išraiškingiau sukūrė tinkamą atmosferą, trūkstamą aistrą, nuotaiką ir idėją. Nereikėjo nei žodžių, nei dainų. Užteko paprasčiausios muzikos ir šokio – galbūt to būtų pakakę?
„Gyvųjų pragaras nėra kažkas kas bus, jei jis yra, tai jis jau čia.“
Už nuotraukas dėkui Eimantui G.
