Spalio 14 d. Lietuvos nacionaliame dramos teatre pirmą kartą parodytas Gintaro Varno režisuotas dviejų dalių spektaklis „Tiksinti bomba“ pagal Michael‘io Lewis‘o MacLennan‘o pjesę „Beat the Sunset“.
Saša (vaidina – Marius Čižauskas) ateina aplankyti Adamo (Eimutis Kvoščiauskas) į ligoninę, aplink kurį laksto seselė (Viktorija Kuodytė). Adamas serga plaučių uždegimu, jie daug metų nesimatė, Adamas nustebęs ir piktas. Piktas, nes serga, o nesirgti negali, negali rinktis, negali gyventi taip, kaip norėjo, kaip ruošėsi. Dabar tegali ruoštis mirčiai. AIDS. Adamą nelabai kas lanko, jo motina Airis (Dalia Overaitė) turi daug reikalų: o tas miestas, o tie kamščiai, bet ji vis tiek ne taip užsiėmus kaip Adamo tėvas, kuris neateina išvis. Taip ir nepasirodo. Niekada.
Šios premjeros laukiau kaip grynojo antausio visiems mažapročiams, tesugebančiais demonstruoti savo kvailybę taip, lyg ši būtų siekiamybė, verta propaguoti masiškai... Kalbėjimo be užuolankų, drąsos, o ne nuolankaus paslaugumo iš serijos: „Atsiprašau, kad gyvenu“. Taigi šį spektaklį buvo galima „padaryti“ dvejopai: ypač ryškiai arba drungnai. Manau, pasirinktas tarpinis variantas, bet prie šio klausimo aptarimo dar sugrįšime.
G.Varnas dirba ir renkasi temas tendencingai: „Publika“, „Teiresijo krūtys“, nesukėlusios jokio rezonanso, nes, matyt, per mažai bukas ir per daug kontekstualus, todėl „Tiksinti bomba“ – dėsningas teatro, kvėpuojančio kartu su visuomene, o ne kažkur istorijos pariby dauginantis dulkes, žingsnis.
Spektaklio pradžia išdavė jaudulį. Tačiau pamažu įsibėgėja, išryškėja veikėjų charakterių susikirtimo kampai: Adamas tarsi nuolatinėje išbandymų akistatoje su savimi, savo sergančiu kūnu, bet sveikos sąmonės, tarp savo valdingos motinos ir praeities meilės, kuri iš paskutiniųjų stengiasi išžadėti savęs ir savo jausmų tam, kad... Vargu, ar į šį klausimą kas nors atsako.
Pagrindinio vaidmens atlikėjui E.Kvoščiauskui teko gan nelengvas vaidmuo: šokinėjant per skirtingus veikėjo amžiaus tarpsnius, dėl ko automatiškai keičiasi ne tik kūno laikymas, balso intonacijos ir kt., keičiasi transliuojamų emocijų raiška ir intensyvumas tarp jų. Kiek nuošaliau lieka M.Čižausko įkūnijamas Saša: jis čia švelnesnis, jautresnis, kas kiek disonuoja su tuo, kaip lengvai Saša gyvena žingsnis po žingsnio pagal planą. Spektaklio savotiškas laisvasis radikalas V.Kuodytė ir jos perteikiamas net ne vaidmuo, o visa vaidmenų asorti, rodosi tvarkingai, grakščiai, tačiau tarsi ne iki galo išbaigtai, lyg režisierius būtų sumanęs užkamšyti visas neaiškias vietas vieno žmogaus vizija, idėja, būnančia ir scenoje, ir čia pat iš šalies žiūrovams artikuliuotai kalbančia.
Kas kiek man asmeniškai kliuvo, kad motina yra ta, kuri turi sugerti visas strėles, lekiančias į ją dėl visų neteisybių, ištikusių Adamą. Lyg būtų vienintelė kaltininkė, o antras „atvedusysis“ į pasaulį –
neutrali, perkeltine prasme, „Šveicarija“. Vienaip ar kitaip, Adamo motina Airis, kurią vaidina D.Overaitė, – absoliučiai išneša visą spektaklį mažų mažiausiai neprilygstamai šarminga vaidyba. Kaip plieniniu skalpeliu kiekviena mimika, gestas, juoko dalis (būtent – dalis juoko) ir prieš akis – geležinė aristokratė, kuriai meilė yra neatsiejama nuo valdžios. Bekompromise ironija salėje susirinkę žiūrovai kutenami lyg plunksna, kuri čia pat gali tapti šaltakraujiškiausiu žudymo įrankiu. Apskritai „Tiksinčios bombos“ vienas iš pagrindinių leitmotyvų – humoras – groja puikiai visame spektaklyje iš visų aktorių, kas, sutikime, nėra taip jau dažna, ir mes nekalbame apie tokį „humorą“, kai tebandoma paprovokuoti bukus pakriuksėjimus.
„Tiksinčioje bomboje“ susitinka skirtingos stilistikos, kai kasdienybė derinama teatrališkais, jeigu norite, įvaizdžiais ir motyvais, nepamirštant, kad teatras nėra aklina kasdienybės imituotoja. Susidaro įspūdis, kad patys aktoriai jaukiau jaučiasi klasikinėmis intonacijomis kalbamu tekstu, o ne su jau mūsų gyvenamosios buitinės ir vulgariosios kalbos prieskoniais. Šalia poetiško teksto čia pat pateikiama gal kiek nuogoki skaičiai, istoriniai faktai, kuriuos pertraukia ar, veikiau, kurie pertraukia individualią šeimos istoriją ir jos narių asmenines tragedijas.
Rodos, kiek nepelnytai liko neišplėtota išskyrimo ir atskyrimo vardan neva visuomenės gerovės (aliuzijos į istorinį maro kontekstą ir kt.), kas būtų praturtinę spektaklį ne vien priminimu to, ką mes ir taip žinome, tačiau ir pabandymu pasiknaisioti ir paanalizuoti kylančios neapykantos tiems, kas neatitinka dominuojančių fiksinių idealų, šablonų, priežastis. Nes natūraliai peršasi ir tuokiasi klausimas, kam spektaklis iš esmės yra skirtas? Tiems, kas viską žino ir išgyvena? Jei kaip bandymas solidarizuotis – labai puiku, bet, prisiminus tą pačią „Publiką“, kurioje viskas daug atviriau ir net gal aiškiau, ir nesidangstant po neaiškiomis skraistėmis ir paklodėmis, kiek dviprasmiška. Kalbėjimas apie lygiaverčius dalykus prašosi ir lygiavertės formos, nes orientuotis į Lietuvos homofobija ir kitomis diskriminacijomis alsuojantį kontekstą – beprasmiška.
Taigi ar eiti į „Tiksinčią bombą“? Vienareikšmiškai taip. Nes argi dažnai matome puikią vaidybą, juoduoju humoru tyvuliuojančią ironiją ir nuoširdų kalbėjimą? Jau nekalbant apie bent kiek inovatyvius režisūrinius sprendimus. Ar bomba sprogo? Ne, bet ji viltingai tiksi.
Artimiausios spektaklio rodymo datos:
Spalio 28 d. Kauno valstybiniame dramos teatre
Lapkričio 09 d. „Menų spaustuvė“, Vilnius
Lapkričio 27 d. „Menų spaustuvė“, Vilnius
Gruodžio 20 d. „Menų spaustuvė“, Vilnius
