Jeigu Lietuvoje bevažiuodami kelyje pamatysite stovintį žmogų su kombinezonu, šalmu ir didele kuprine, sustokite - galbūt tai bus ta diena, kai sutiksite laimingą žmogų – parasparnininką. Parasparnis – tai sklandytuvas, kuris telpa kuprinėje, o šios sporto šakos entuziastai skersai išilgai perskraidę Lietuvą po ilgųjų skrydžių kartu su savo orlaiviu neretai namo grįžta tiesiog autostopu. Apie šį jau nevienerius metus Lietuvoje gyvuojantį sportą kalbiname parasparnių mokyklos savininką, instruktorių, pilotą – Jevgenijų Blochą.
Iš kur tas noras skraidyti?
Čia veikiau svajonė skraidyti. Viskas prasideda nuo sapnų, kuriuose skraidai. Taip bent jau man buvo, sapnavau, tada atsirado noras skraidyti. Ir aš tą svajonę įgyvendinau, įgyvendinu ją ir šiandien.
Nuo kada skraidote? Nuo ko viskas prasidėjo?
Kaip ir minėjau prasidėjo nuo svajonės, nuo sapnų. Vėliau turėjau didelį norą iššokti su parašiutu, tačiau visai atsitiktinai sužinojau apie parasparnį, susidomėjau ir pirmas mano skrydis buvo parasparniu. Gavau kelių metrų šlaitą ir pirmą skrydį, kuris truko kokias 20 sekundžių. Tačiau to visiškai pakako, kad įsitraukčiau į šią veiklą. Aišku, vėliau teko ir su parašiutu iššokti, bet jau buvo per vėlu - buvau pergiliai „įklimpęs“ į sklandymą. Į Lietuvą atvykau 1996 metais ir nuo tada skaraidau čia.
Kodėl parasparnis?
Jis buvo pasirinktas visai atsitiktinai, tačiau patinka dėl to, kad galima pajausti tikrą skrydį, jausmas labai tikras, tai ne pojūtis sėdint lektuve, visi išgyvenimai daug labiau jaudinantys.
Ar tai ekstremalu?
Taip, tai ekstremalus sportas, tačiau norint - visko galima išmokti, saugiai bei be traumų sklandyti parasparnį galima ir tai įrodo sėkmingai tą Lietuvoje darantys pilotai.
Kaip manote, ar tai romantiška profesija?
O taip! Tikrai susilaukiu tokių vertinimų ir, beabejo, skrydis visuomet spinduliuoja romantiką, nesvarbu, kiek metų ar kaip dažnai tai darai. Kartais kai manęs paklausia, kuo užsiimu juokais atsakau, jog esu narkotikų prekeivis, tie kas „užsikabina“ išsedėti nepaskridę nebegali.
Ar galima jus vadinti ilgiausią patirtį turinčiu parasparnių pilotu, instruktoriumi?
Galima teigti nebent tai, kad maždaug du trečdaliai šiuo metu aktyviai skraidančių pilotų mokslus baigė būtent pas mane, vieni tapo draugais, kiti padėjo verslo steigimo pradžioje. Su visais iki šiol nuolat susitinkame ir bendraujame varžybose bei renginiuose.
Kaip kilo idėja įkurti parasparnių mokyklą būtent Lietuvoje?
Atvykęs gyventi į Lietuvą, čia turėjau labai žemišką vadybininko darbą, šio darbo dėl traumos, patirtos skraidant, netekau ir pradėjus svarstyti, ką toliau nuveikus, pagalvojau, kad daugiau nieko kito nemoku tik skraidyti, Lietuvoje tokios mokyklos nebuvo, sparnų brolių padedamas pomažėle ją ir įkūriau. Taip jau gyvenime atsitinka, jog pats sportas pastumia tapti instruktoriumi bei populiarinti šią sporto šaką.
Ar dar turite vietų Lietuvoje, kur nebūtumėt skridęs?
Lietuva tokia maža, kad pakilus Valkininkuose gali ją visą perskristi per dieną, tad ir vietų matytų yra tikrai daug. Labiau traukia tolimi kraštai, tokie kaip Indija, Nepalas bei Pietų Amerika, ten turėtų būti įspūdinga.
Kurioje šalyje skrendant „užgniaužia kvapą”?
Labai gražu Tenerifėje, Ukrainoje, labiausiai paliko įspūdį Kaukazo kalnai.
Ar skraidote žiemą?
Taip, Lietuvoje ir žiemą galima skraidyti, beje, tai yra pats tinkamiausias metas pradėti mokintis skraidyti, nes oras ramus, tam tinkamas, mažiau skraidančių pilotų, taigi nedidelė eilė prie išvilktuvų, žemę dengia sniegas, tad nusileidimai tampa dar švelnesni. Taigi, net ir žiemą skraidyti tikrai galima!
Kalbino Egidijus Šatas ir Rasa Morkūnaitė.
