Šiandien spauda mirga nuo neramumų Artimuosiuose Rytuose. Žodis Irakas daugeliui palieka baugius prisiminimus apie karą su amerikiečiais ir kaskart pasikartojančius išpuolius. Neramumus kelia vietiniai ekstremistai, nesantaika kyla dėl religijos, amerikiečių invazijos.
Tačiau ši retai lankoma turistų valstybė palengva atsigauna po patirtų smūgių. Mesopotamijos žemėje esantis Irakas šiandien yra sąlygiškai saugus, tačiau mano noras čia apsilankyti buvo didesnis už bet kokias baimes. Mane nuolatos traukia valstybės, kuriose turistai užklysta retai. Keliaudamas po tokias vietas vertinu pažintis su vietiniais žmonėmis, jų kultūra ir tradicijomis.
Po ilgų klajonių autostopu po Siriją, Libaną, Iraną ir kitas Artimųjų Rytų šalis pasiryžau apsilankyti šioje karų ir neramumų nualintoje žemėje.
Turkijos – Irako pasienisSenų sunkvežimių eilė palengva judėjo Irako pasienio link. Už vartų matėsi Zagroso kalnų pakraščiai. Vos paėjus keletą žingsnių už jų, staiga mane sustabdęs turkų pasienio pareigūnas, liepė grįžti atgal. Atidžiai mane nužvelgęs, jis paklausė, kur keliauju. Vėliau paprašė paso, o jį pavartęs, liepė susirasti automobilį, kuris pavėžėtų mane iki Irako patikros pastato. Pasienio ribos kirtimas pėsčiomis yra draudžiamas.
Tuo pat metu pareigūnas prasitarė, kad už 10 dolerių mokestį galėtų pats padėti surasti automobilį. Keliauju autostopu ir nemoku už transportą, – atsakiau jam. Nemokamai čia niekas neveža, – atkirto jis ir įlindo į savo būdelę tęsti darbų.
Pradėjau kalbinti vairuotojus. Visi draugiški, noriai bendrauja. Nesunkiai susitariau su vienu turku, kad priimtų mane į savo automobilį. Į dokumentą jis įrašė mano duomenis ir pajudėjome Irako link. Keliaudamas autostopu, Šiauriniame Irake svečiavausi keletą dienų.
Sustojome aikštelėje, netoli prabangaus pasienio pastato. Mano bandymą išsitraukti fotoaparatą turkas greitai sustabdė. Čia draudžiama fotografuoti. Deja, puikios progos slaptai nuotraukai taip ir nerandu.
Įėjome į prabangiai atrodantį pastatą, kuriame odiniuose krėsluose sėdėjo kelios dešimtys žmonių. Pastato vidus priminė banką Lietuvoje. Čia žmonės laukė paruoštų dokumentų, kad galėtų vykti toliau. Aplinkui vaikštinėjo musulmonė, pasidažiusi lūpas ir galvą apsigaubusi spalvota skraiste (čadra). Laukiantiems ji siūlė atsigerti arbatos. Avėdamas suplyšusiomis basutėmis, šalia sukiojosi paauglys, tuo metu plovęs grindis.
Pridaviau pasą ir po kelių minučių išgirdau savo pavardę. Kostiumu pasipuošęs pamainos vadovas pakvietė į vidų. Visai šalia, prie kompiuterių, sėdinčios merginos tvarkė dokumentus, jų lūpos ir nagai mirgėjo raudona spalva. Nejučia, prisiminiau panašų vaizdą su Libano musulmonėmis.
Aukštas pareigas užimantis pareigūnas liepė patogiai įsitaisyti savo kabinete ir pradėjo mane kalbinti, kamantinėdamas, kokiais tikslais aš vykstu į Iraką. Vėliau pokalbis nukrypo apie Lietuvą, tačiau pareigūnas nelabai ką galėjo apie ją papasakoti. Bandydamas spėlioti, kur tokia šalis yra, sumaišė ją su Rusija ir Skandinavija.
Moterys atsispausdino mano paso kopiją, įdėjo antspaudą, leidžiantį iki 10 dienų keliauti po kurdų valdomas teritorijas Šiaurinėje šalies dalyje. Pareigūnas paspaudė man ranką ir palinkėjo geros kelionės. Mane pavežėjęs turkų vairuotojas buvo šiek tiek nepatenkintas, kad teko palaukti. Galiausiai mane paleido automobilių aikštelėje prie pasienio.
Žengiau pirmuosius žingsnius šioje po karo nusiaubtoje valstybėje. Irakas šiandien tėra tik sąlygiškai saugi valstybė. Šalis po amerikiečių invazijos 2003 metais sunkiai atsigauna. Neramumai kai kuriose vietose tęsiasi ir šiuo metu. Žiaurumą kursto religiniai ekstremistai. Daugelyje vietų tęsiasi įvairūs išpuoliai, dėl kurių kiekvienais metais žūsta nemažai civilių gyventojų. Aukų skaičius 2010 metais siekė 3605 gyvybes.
Irake 75–80 proc. populiacijos sudaro arabai, 15–20 proc. užima kurdai. Būtent po jų teritorijas ir turėjau teisę keliauti. Prie miestų įrengtose policijos patikros postuose anksčiau visada būdavau klausiamas, kur vykstu, ir įspėtas už kurdų autonomijos ribų nevykti. Vos už keliasdešimt kilometrų esančio Mosulo miesto, kuriame teka Tigro upė, taip ir nepavyko pasiekti.
„Draugystė“ su lietuviu – kelias į Europą
Per daug nenusimindamas, tęsiau savo kelionę į Erbilį – Kurdistano autonomijos sostinę, vieną seniausiai apgyvendintų miestų pasaulyje. Siauras kelias vinguriavo tarp kalnų.
Ištiesiau ranką, vairuotojai kiek keistai pasveikino žvilgsniais – čia turbūt retai sutinkami keliautojai autostopu. Prabangus baltas visureigis staiga sustojo kiek toliau šalikelėje. Nebuvau tikras, ar sustojo man. Atidaręs duris vairuotojas pamojo ranka. Pribėgau. Trys vyrai važiavo į Erbilį. Kelionės metu pasipasakojo, kad yra kareiviai. Kiekvienas jų šone turėjo prisisegęs po ginklą – šioje žemėje tai yra normalu.
Vienas iš kareivių, turintis aukštą laipsnį, piršosi į draugystę. Ali vardu prisistatęs vyras, nesidrovėjo paprašyti mano adreso, telefono numerio. Tokiais atvejais reikia būti atsargiam. Vietiniai supranta, kad draugystė su europiečiu yra lengvesnis kelias gauti išsvajotąją vizą į mūsų žemyną.
Vėliau sutikti žmonės neretai pasiūlydavo finansinę pagalbą mainais už iškviečiamąjį laišką į Europą. Daugelis norėtų pabėgti į saugesnes vietoves. Kai atsiveikinau su kareiviais, Ali tris kartus liepė prisiminti jį ir parašyti. Sustojęs vienoje iš judrių Erbilio gatvių, jis nubėgo į parduotuvę ir nupirko man sulčių pakelį.
Erbilis – Irako kurdų sostinė
Pilnose automobilių gatvėse pajudėjau centro link. Miesto centre į akis krito fontanai ir šalia stovinti citadelė. Įeidamas pro pagrindinius vartus, buvau sustabdytas policijos. Pareigūnai, apžiūrėję mano kuprinės turinį, leido įeiti į vidų. Istoriniai ir archeologiniai tyrinėjimai patvirtino, kad Erbilio citadelė yra viena seniausių vietų pasaulyje. Dar prieš 6000 metų čia gimė vienos seniausių pasaulyje, Mesopotamijos, civilizacijų – Šumerai, Babilonai, Asirai.
Šiaurinėje Irako dalyje teko sutikti ne vien beraščius ir varganai gyvenančius žmones. Nemaža dalis čia gyvenančių važinėja prabangiais automobiliais, o Erbilio mieste it grybai dygsta nauji daugiaaukščiai namai.
Žmonės pradeda naują gyvenimo etapą po Sadamo Huseino režimo. Vietos kurdai įgavo daug konstitucinės autonomijos teisių, turi savo parlamentą ir prezidentą. Anksčiau Irakas buvo turtinga šalis, tačiau po karo su Iranu, amerikiečių invazijos šalis tik dabar bando atsigauti po patirtų nuosmukių.
Pigaus viešbučio paieškos Irake yra išties nelengvos. Nakvynė kainuoja 15–70 dolerių ir daugiau. Pasirinkęs pigų viešbutį, įlindau į miegmaišį ir apsikloju storais patalais. Naktys čia vėsios. Prabudęs ryte, bandžiau atsukti vandens čiaupą duše. Vamzdžiai atrodė ilgai nenaudoti. Vanduo nebėgo. Kriauklėje nuvarvėjo vos keli vandens lašai.
Nusileidau laiptais žemyn pas viešbučio darbuotoją. 11 valandą dienos jį prikėliau iš gilaus miego. Nelabai ką suprantantis angliškai darbuotojas patikrino vamzdžius ir įsitikino, kad vanduo nebėga. Vėliau parodė man viešbučio darbuotojų kambarį ir kriauklę. Pasiūlė praustis ten. Atnešė kibirą vandeniui apsipilti. Vanduo buvo ledinis, todėl suteikė daug žvalumo naujai dienai.
Pavėžėjo parlamento narys
Irake viešėjau vos kelias dienas, tačiau dar didesnį įspūdį paliko tolimesnės klajonės po Artimuosius Rytus. Pasienyje tarp Libano ir Sirijos pasiprašiau vieno vairuotojo, kad pavežtų į Damaską – Sirijos sostinę. Taksi dirbantis vairuotojas paklausė ar keleiviui tai nesukels papildomų rūpesčių. Priekyje sėdėjęs kostiumu apsirengęs vyras, persėdo į automobilio galą, šalia savo žmonos, užleisdamas savo vietą man. Prabangiu automobiliu pajudėjome į Damaską.
Kaip ir dažniausiai tokiose kelionėse nutinka, visi pradėjo kalbinti apie mano šalį. Bėda ta, kad apie Lietuvą mažai kas težino. Šį kartą didelei mano nuostabai vyras, sužinojęs, kad esu lietuvis, pažėrė krūvą teisingos informacijos. Vyras pasiteiravo, kaip Lietuva laikosi po 1991 metų nepriklausomybės atkūrimo. Nesuklysdamas išvardijo mūsų kaimynines šalis, o galiausiai pridūrė, kad išsirinkome nuostabią Prezidentę D. Grybauskaitę. Norėčiau ateityje susitikti su Lietuvos politikais, toliau kalbėjo jis.
Pagautas netikėto smalsumo, paklausiau vyro, iš kur jis taip gerai žino šiuos dalykus. Vyras prasitarė, kad Bagdade dirba Parlamento nariu. Gerą valandą dalijomės šiltais įspūdžiais, o galiausiai naujas bičiulis pasirašė mano kelionių dienoraštyje.
Teko gabenti kontrabandą
Pažintį su šia šalimi užbaigiau dar vienu netikėtu nuotykiu. Grįždamas atgal į Turkiją, pasienio poste nesunkiai radau vairuotoją, kuris mane pavėžėtų. Tačiau mainais už šią paslaugą buvau paprašytas pasiimti du blokus cigarečių. Stovint pasienio eilėje, vyras liepė prisikišti jų dar daugiau į kojines ir už striukės. Teigė, jog nerimauti nėra prasmės, mat, šioje šalyje retai sutinkami turistai nėra tikrinami dėl kontrabandos.
Privažiavus prie pareigūnų, automobilis buvo kruopščiai patikrintas. Rasta daug nelegaliai užkištų cigarečių slaptavietėse, kurios buvo įrengtos duryse. Cigaretes rado ir pas mane. Įdomiausia tai, kad vairuotojams tokios procedūros atstoja kasdienį darbą. Jeigu juos pagauna, gabenančius ką nors nelegaliai, turi sumokėti baudą (apie 50 Amerikos dolerių), o cigaretės nėra konfiskuojamos. Daugeliui pasienio gyventojų kontrabanda yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Išvažiavęs iš Irako, mintimis dažnai grįžtu atgal. Galbūt kiek neįprastai mums europiečiams atrodo vietinių veidai, bet iš tikrųjų jie nėra tokie baugūs, kaip bando pateikti žiniasklaida. Žmonės ten turi savo kultūrą, tradicijas, religiją ir papročius, kurie mums yra kiek neįprasti. Tačiau vietinių jausmai ir svetingumas, noras iš ten pabėgti priverčia susimąstyti, kiek daug patyrė niekuo nekalti žmonės…
