Dauguma mūsų savo vaikystėje turėjome mylimiausius žaislus. Vieni prie savęs glausdavo pūkuotą meškutį, kiti mėgo šukuoti lėles ar vaidinti pardavėjus, tačiau turbūt kiekvienas turėjome tokias mažas ir keistas kaladėles, iš kurių statėme ir pilis, ir galingiausius automobilius. Taip, tai „Lego“. Šie žaislai stulbina populiarumu, nes tokie patys buvo ir prieš 20 metų, ir dabar. Taigi, kur slypi šiuos žaislus vaikams gaminančios kompanijos sėkmė ir kas sugalvojo tokią genialią idėją, kuri vis atgimsta su nauja žaidžiančiųjų karta?
„Lego“ grupė savo veiklą pradėjo Danijoje. 1916 metais O.K.Christiansenas įsigijo medienos apdirbimo parduotuvę Billund mieste, kuri buvo žinoma jau nuo 1895 metų. Parduotuvė daugiausia specializavosi namų statybos ir baldų gamybos sektoriuje, turėjo nedidelį personalą ir mokinius. Tačiau cechas 1924 metais sudegė, o gaisrą sukėlė du su ugnimi tarp medienos drožlių žaidę savininko sūnūs. Po šio įvykio O.K.Christiansenas pastatė dar didesnes dirbtuves ir dar labiau stengėsi praplėsti savo verslą, tačiau prasidėjo krizė ir sumažėjo klientų skaičius. Tuo metu O.K.Christiansenas daugiau dėmesio pradėjo skirti mažesniems projektams ir pradėjo gaminti sumažintas savo gaminamų produktų kopijas. Būtent šie miniatiūriniai kopėčių ar lyginimo lentų modeliai ir įkvėpė O.K.Christianseną gaminti žaislus.
1932 metais parduotuvėje jau buvo galima įsigyti gaminamų medinių žaislų, tokių kaip taupyklės, automobiliai ar sunkvežimiai. Didžiosios depresijos metu šis verslas nebuvo labai pelningas ir kartais žaislai buvo mainomi net į maisto produktus, todėl O.KChristiansenas, kad išliktų jo verslas, ir toliau gamino praktiškus medinius baldus.
1934 metais O.K.Christiansenas surengė darbuotojų konkursą, kurio metu rinko pavadinimą savo kompanijai. Buvo renkamasi tarp „Legio“ ir „Lego“. Pirmasis variantas asocijavosi su žodžiu „legionas“, o „lego“ buvo garsios danų frazės „leg godt“ (liet. žaisti gerai) trumpinys. Vėliau kompanijos atstovai išsiaiškino lotynišką žodžių reikšmę, kuri reiškė „kartu sudėjus“ arba „aš surinkau“, ir taip pasaulį išvydo produktai nauju vardu „Lego“.
Po Antrojo pasaulinio karo į Danijos rinką atkeliavo plastiko žaliava ir 1947 metais „Lego“ įsigijo plastiko liejimo mašiną. Vienas pirmųjų surenkamų žaislų buvo sunkvežimiai. Taigi tais pačiais metais buvo sukurta tuščiavidurių blokų, leidžiančių statyti sienas ir langų angas, sistema ir „Lego“ grupė tam suteikė „automatiškai susikabinančių plytų“ vardą. Šios plytos turėjo keletą apvalių smeigių viršuje ir tuščių ertmių apačioje, todėl keli sukabinti blokeliai vienas prie kito gerai prisitvirtindavo. 1953 metais šių kaladėlių pavadinimas buvo supaprastintas ir atsirado tiesiog „Lego“ kaladėlės.
Plastikiniai produktai iš pradžių nebuvo tokie populiarūs kaip mediniai ar metaliniai žaislai vaikams. Dėl to daugelis „Lego“ žaislų būdavo grąžinama atgal, tačiau naujasis generalinis direktorius nenuleido rankų ir sugalvojo naują žaislų pardavimo strategiją. Jis pasiūlė užsienio rinkai naują ir dar niekur nematytą žaislų sistemą ir sukūrė miesto planą, kuris buvo pastatomas iš mažų kaladėlių.
Šios „statybinės“ plytos techniniu požiūriu nebuvo labai patikimos, nes turėjo ribotą „užraktą“ ir nebuvo labai universalios. Todėl 1958 metais buvo padaryti kaladėlių patobulinimai ir jų apatinė dalis tapo tuščiavidure, taigi tuo pačiu jos daug geriau užsifiksuodavo ir tapo daug universalesnės. Kompanija užpatentavo naują dizainą ir taip išvengė konkurencijos.
Šiandieninės „Lego“ kaladėlės skirtos ir berniukams, ir mergaitėms. Šie žaislai skatina motorikos vystymąsi, verčia mąstyti logiškai ir lavina vaizduotę.
