Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išėjusių nuomininkų palikimas – jaunas šuniukas Bartas

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mano istorija prasidėjo jaukiame mamytės guolyje. Kai gimiau, nesijaučiau ypatingu šuniuku, tiesiog buvau vienas iš keliolikos...

Mano istorija prasidėjo jaukiame mamytės guolyje. Kai gimiau, nesijaučiau ypatingu šuniuku, tiesiog buvau vienas iš keliolikos. Visi mes buvome mieli ir švelnūs, mokėjome prašyti mamytės valgyti, miegodavome popietinio miego, o pabudę pasigrumdavom tarpusavyje. Žinoma, vieni buvo stipresni už kitus, kiti, galbūt, lėtesni, o dar kiti gudresni, arba atvirkščiai – lengviau apgaunami. Nepaisant to, mus visus mamytė šaukė ir mylėjo vienodai.

Ji mums pasakojo, kad kiekvienas mažas šuniukas turi norėti tapti ypatinguoju, o tokiu galima tapti tik tada, kai randi šeimininką. Nežinau, ar aš norėjau tokiu būti. Man buvo smagu žaisti su broliais ir sesėm, man patiko miegoti prisiglaudus prie mamytės šono ir klausytis kaip raminančiai plaka jos širdis.

Taip kartą tyliai besnaudžiant, mama bakstelėjo mane su šlapia nosim ir tarė: „Kelkis! Nagi, paskubėk, tavęs atėjo! Šiandien tu ypatingas...“ Nespėjau net atsisveikinti ir tapau Bartu. Į mane žvelgė ir šypsojosi didelės dviejų žmonių akys. Aš irgi pabandžiau nusišypsoti, juk tapau ypatingu, o ypatingieji turi elgtis kaip nors nepaprastai! Kartu su gražių žmonių porele apsigyvenome dar niekad man nematytame bute. Teisybę mama sakė, kad kažkada turi viskas pasikeisti. Nuo pat pradžių supratau, kad naujas gyvenimas man patinka! Aš turėjau savo žaisliukų kolekciją ir pirmą kartą paragavau pašteto, aš nuolat šokinėjau (ant žmės, ant lovų, o tada vėl ant žemės), aš kartais lodavau ir žaisdžiau vagį, tada mane bardavo, o aš atsiprašinėdavau, o tada vėl žaisdavau tą patį... Aš linksmindavau savo šeimininkus, ir klausiausi, kai jie man pasakodavo, stodavausi ant dviejų kojyčių ir mėgdžiojau juos. Aš mokėdavau padaryti taip, kad jie garsiai juoktųsi. Aš tiesiog nėriausi iš kailio dėl dviejų stebuklingų žodžių: „šaunuolis, Bartai!. Kai jie pavargdavo, aš drausmingai gulėdavau, kad tik jiems įtikčiau. Kai jie eidavo miegoti, aš irgi išeidavau – į sargybą prie durų, aš niekam neleisčiau nuskriausti savo brangiausių šeimininkų.

Bet viskas pasikeičia... Man taip ir nepasakė, kodėl aš tapau netinkamas. Ne, manęs nepaleido į gatvę, nepasislėpė ir neliepė ieškoti. Mano šeimininkai tiesiog iškeliavo. Tą rytą jie pabudo anksti, susikrovė visus daiktus, paglostė mane, paspaudė man leteną, aš palydėjau juos iki durų... Ir jie nebegrįžo.

Aš laukiau jų iki vakaro, nekantravau, norėjau būti kuo arčiau kai jie grįš, todėl visus savo daiktelius persinešiau prie durų, ten, kur mačiau juos paskutinį kartą. Aš laukiau jų visą naktį ir kitą dieną, o tada vėl naktį. Jie nesugrįžo...

Dabar aš gyvenu prieglaudoje, drauge su kitais beglobiais gyvūnėliais ir vis prisimenu mamos žodžius „kažkada viskas turi pasikeisti“... Gal ir gerai? Čia sužinojau naują nuostabų dalyką, kad gyvūnas gali tapti ypatinguoju ir antrą kartą! Aš dar tikiu, kad kažkur egzistuoja šeimininkas, kuris ieško būtent manęs – atsidavusio, ištikimo ir vis dar lengvai pralinksminamo ypatingojo Barto.

Bartui šiuo metu yra 5 mėnesiai.

Dėl šunelio galima kreiptis į VšĮ „SOS gyvūnai“ prieglaudą, adresu Žalgirio g. 60, Vilnius arba telefonais: 8 603 33100, 8 600 39525.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt