Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jaunieji literatai susitiko su poetu Vladu Vaitkevičiumi

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Kai pavargęs ruduo klampoja purvina žeme, o po kojomis  šlama įvairiaspalviai lapai, į žmogaus širdį smelkiasi melancholijos akordai. Rūškana tyla apgaubia vienišus medžius, varnų...

Kai pavargęs ruduo klampoja purvina žeme, o po kojomis  šlama įvairiaspalviai lapai, į žmogaus širdį smelkiasi melancholijos akordai. Rūškana tyla apgaubia vienišus medžius, varnų kranksėjimas atsimuša aidu į beribę erdvę. Tokioje nykumoje reikia spalvų, neužtenka tik gamtos akvarelių – emocijas stiprina poezija. Kauno ,,Aušros“ gimnazijos jaunieji literatai (vadovė Marija Gustainienė) susitiko su poetu Vladu Vaitkevičiumi ir diskutavo, kaip mūsų kasdienę buitį keičia poetiški žodžiai, kiek jie jautrią daro sielą.

Vladas Vaitkevičius jau ne pirmus metus aplanko jaunuosius literatus. Jo talentinga ranka ir patarimai padėjo dienos šviesą prieš kelerius metus išvysti gimnazijos dešimtokei (tuo metu) Eglei Broneikaitei, dabar jau studentei, ieškančiai tolimesnių erdvių savo poezijai. Vladas Vaitkevičius – kelių knygų autorius: Medžiai prie namų (1982), Horizontas be širmos (1991),  Aš toks esu (1995),  Viltis visada vieniša (1996), Kasdien trumpėjantys eilėraščiai (2000), Šešėly krintančios žvaigždės (2006).

Jo poetiškas žodis labai talpus. Kaip poetas sako, kartais jo ieško net keletą dieną, o atsiranda visai netikėtai, tiesiog nušvinta kažkokia ypatinga šviesa. Šiuolaikinių žmonių žodynas skursta, nyksta dėl svetimų kultūrų įtakos ir, žinoma, savo nepagarbos gimtajai kalbai. Ji tokia nuostabi, tik mes labai dažnai neįvertiname, ką turime. Ar dažnas pasipuikuoja, kad lietuvių kalba laikoma mažybinių maloninių daiktavardžių čempione tarp kitų kalbų? Gal net ir nežino. Poezija įneša spalvų į mūsų pasaulius, jautrina širdis, sustingusias nuo rūpesčių ir kasdienės rutinos. Ne veltui reikia eiti ir ieškoti žodžio, kad jis tiktų į eilėraščio eilutę.

Vlado Vaitkevičiaus kūryboje daug liūdesio, tylos, melancholiškos vienatvės. Poetas sako, kad žmogus, nepatyręs kančios, neišgyvenęs skausmo, gal ir neparašys brandaus kūrinio. Reikia viską pačiam ant savo pečių panešti, kad suprastum, kuo gyvena kiti. Vienatvė subrandina žmogų džiaugsmui. Paskutinėje poeto knygoje ,,Šešėly krintančios žvaigždės“ (2006) jaučiamas nostalgiškas ilgėjimasis to, kas negrįžtamai jau nugrimzdo į užmarštį, gimtųjų namų šiluma skverbiasi į dabartį, vis labiau pabrėžiamas gyvenimo laikinumas ir trapumas.

Poetas jau ruošia naują savo eilėraščių rinktinę, kelis eilėraščius jaunieji ,,Aušros“ literatai turėjo progos perskaityti. Visiems smagu nusifotografuoti šalia poeto, pavartyti jo nuotraukų albumus ir pajusti, kuo gyvena menininkas, kokia jo kasdienybė. Poetas mielai parašė savo autografus knygoje ,,Šešėly krintančios žvaigždės“ tiems, kurie panoro knygą turėti savo namų bibliotekos lentynoje. Kiekvienas išeidamas išsinešė dalelę poezijos į savo namus.

Nuotraukos: Kotrinos Baltrušaitytės

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt