-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti
2011 05 24

Jaunimo grupė „Akustinis fotelis“: menas – tai altruizmas

„Šiais laikais, kai pasaulį yra užvaldžiusi masių kultūra ir „popsas“, gera sutikti žmonių, į viską žiūrinčių kiek kitaip,“ – sako reporterė Magdalena ir kviečia skaityti interviu su jaunimo grupe „Akustinis fotelis“.
Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt nuotrauka / Įkrauk.lt reporterio nuotrauka
Temos: 1 Menas

Šiais laikais, kai pasaulį (taipogi ir Lietuvą) yra užvaldžiusi masių kultūra ir „popsas“, gera sutikti žmonių, į viską žiūrinčių kiek kitaip. Lietuviška muzika, kaip bebūtų gaila, neturi daug išskirtinių talentų, kuriais galėtų didžiuotis. Tačiau džiugu, jog ima rastis jaunimo, mėginančio kurti kitokį požiūrį į muziką, savo dainomis turinčio ką pasakyti. Viena tokių jaunimo grupių – „Akustinis fotelis“, kurią (tiksliau du grupės narius – Žilviną Vingelį, šiuo metu koncertuojantį daugiausia su soline programa, ir Medą Mačytę) vieną pavasario dieną pakvietėme pasikalbėti apie muziką, grupės veiklą ir kitus dalykus.

– Jūsų grupės pavadinimas labai įdomus. Kaip ir kodėl pasirinkote tokį?

Žilvinas: „Akustinis“ todėl, kad pavadinime norėjome kokio nors muzikinio termino, kuris kompensuotų mūsų neišprusimą vienais ar kitais klausimais, na, o „fotelis“ todėl, kad tai aš sugalvojau būtent fotelyje. (Ar grupės pavadinimas gali būti susijęs ir su patogumu?) Taip. Gali būti susijęs. Žinoma. Su kuo susiesi, su tuo ir susiję. Jūsų interpretavimo laisvė.

– Kaip pradėjote grupės subūrimo procesą?

Žilvinas: Idėjos konkrečiai kažką suburti nebuvau sugalvojęs. Iš pradžių atsirado grupės koncepcija, vėliau - kelios dainos. Nesu fatalistas, bet manau, kad gyvenime nėra tiek daug atsitiktinių dalykų. Viktoras Emilis Franklis, Vienos neurologijos ir psichiatrijos profesorius bei psichoterapeutas, yra rašęs, jog visa, kas jau buvo, taip ir turėjo būti. Pavyzdžiui, kai antrą kartą gyvenime susitikau su Meda, sunku suvokti, jau vyko mūsų pirmoji repeticija. Ir iki šiol, kiek žinau, nė vienas iš mūsų dėl tokių skubotų sprendimų nesigaili.

Meda: Buvo matyti, jog Žilvinas labai ieško ir ieško ne bet ko. (Bet ir jūs kažko ieškojote, jei jau susibūrėte į bendrą kolektyvą?) Aš tiesiog mokiausi groti gitara ir šiaip buvau „prie muzikos”. Galbūt pasąmoniškai laukiau kažkokio šanso. Mane sudomino Žilvino pasiūlymas, kurį jis, tiesą pasakius, tikrai gerai mokėjo pateikti ir nupasakoti. Įvyko kažkokie blyksniai, chemijos ir buvau nesunkiai įkvėpta jo idėjos. Taip ir išėjo, kad susitikę antrą kartą jau turėjome oficialią repeticiją.

– O kur suradote kitus grupės narius?

Žilvinas: Viskas vyko palaipsniui: nebuvo taip, kad, pavyzdžiui, jei mums reikia būgnininko, tai mes jo visur ir ieškome. Muzikoje, kaip ir kitur gyvenime, tinkami žmonės patys atsiranda – savaime. Jei tik jiems yra poreikis – likimas suveda. Tarp narių vyko natūrali atranka – vieni atėjo, kiti išėjo. Kol kas mes esame keturiese. Išlieka tie, kurie ir yra labiausiai motyvuoti vystyti veiklą. Be mudviejų grupėje yra dar du universalūs ir tikri muzikantai: Eivinas Mineikis ir Jūratė Zabitytė. Su šiais dviem žmonėmis dirbti kol kas yra viena didžiausių mano gautų likimo dovanų. Niekur nebūčiau nuėjęs, jei ne šie du bendražygiai. Kad ir kur nuklysčiau, vis vien atsigręžiu į veiklos pradžią ir didžiausią patirtį su šiais žmonėmis.

– Nors populiarioji kultūra daugumą žmonių užvaldė primityvia muzika, jūs pasirinkote kitokį stilių. Kodėl atliekate būtent dainuojamąją poeziją?

Žilvinas: O kas pasakė, kad mes dainuojame būtent dainuojamąją poeziją? Mes patys niekada taip nesakėme.

Meda: Taip natūraliai išėjo. Tai tiesiog buvo mumyse.

Žilvinas: Na, gal kai kuriuose ir buvo... O gal taip išėjo dėl to, kad mes laimėjome lyg ir porą dainuojamosios poezijos konkursų... Apskritai, nelabai suprantu, kodėl žmogaus prigimtis muziką, maistą, dailę verčia rūšiuoti ir dėti į atskirus stalčiukus. Mes nei vienos savo programos nevadiname „dainuojamąja poezija“, tiek nenorėdami įžeisti žanro, tiek norėdami pasilikti platesnes ribas kūrybai. „Dainuojamoji poezija“ galbūt labiau yra atlikimo maniera – ne žanras. Tai yra: žodžio galia, akustinis atlikimas, intymumas su žiūrovu. Mes nedainuojame poetų tekstų (na, tik porą Juozo Erlicko naujoje programoje), visi kiti tekstai yra mano. O man juk dar toli iki poeto ir tiems tekstams toli iki poezijos. Tai ką tuomet mes dainuojame? Geras tekstas? Vėlgi, čia labiau ne dainuojamosios poezijos, o konteksto reikalas, bėdos ir išsigimimas, mat didelė mūsų likusios ir labiausiai paplitusios muzikos kultūros dalis teksto ir motyvacijos prasme yra, tiesą pasakius, šiek tiek degradavusi. Na, o mes apie tai negalvojame ir to, ką darome nekišame į jokį stalčiuką – spręsti klausytojams. Jei kas taip sako, tai tik taip ir ne kitaip.

– Kokios amžiaus grupės sudaro jūsų publiką?

Žilvinas: Čia reiktų jūsų žurnalui apklausą padaryti. Aš manau, kad daugiausia studentų  ir mokyklinio amžiaus. Tikriausiai daug priklauso nuo programos. (Ar klausoma muzika apskritai gali priklausyti nuo klausytojo amžiaus?) Svarbiausia yra paties muzikanto intencija, kam tu visa tai darai. Net to tiesiogiai nepareiškus muzikoje, bet turint kažkokį motyvuotą vidinį polėkį tai veiklai, vartotojas (šiuo atveju klausytojas) pasąmoniškai jaučia tai. Čia daug subtilybių: nesuprasi, kodėl tavęs klauso penkiolikmetis, dvidešimtmetis – ne, o dvidešimt penkerių metų vėl klauso. Juo labiau, kad daug priklauso ir nuo asmeninės klausytojo patirties, intelekto, pažiūrų.

Meda: Brandumas - ne metuose. Žmonės skirtingi: kartais tie penkiolikmečiai būna labiau suaugę nei tikri suaugusieji. Arba būna ir kitaip, bet manau, kad nuo amžiaus tai nepriklauso.

Žilvinas: Na, o aš manau, kad daug dalykų priklauso ir nuo paprasčiausios biologinės brandos, sugebėjimo racionaliai vertinti situaciją, kultūrinio žmogaus brandos laikotarpio konteksto, bet tai jau kita tema. Mes su Meda išsiaiškinsime J.

– Į kokias asmenybes lygiuojatės muzikoje, kas yra jūsų muzikiniai idealai?

Žilvinas: Jei kalbant apie mūsų šalies ribas, visų pirma, aišku, Vytautas Kernagis. Kad ir ką darai šiame žanre - visur jauti jo ranką, prisilietimą ir didžiulį įspaudą, kurio neįmanoma pamiršti bus net toms kartoms, kurios to gyvai jau nematė. Visai šalia mūsų yra žmonių kurie tikrai daro įspūdį ir įtaką: visa ,,Keistuolių“ senoji karta su Andriumi Kaniava priešaky, Marijus Šnaras, Andrius Kulikauskas, Domantas Razauskas. (O iš užsienio grupių, atlikėjų?) Jeigu reiktų rinktis tik vieną žmogų, tai ilgai galvojus, būtent šią akimirką būtų Deividas Gilmouras. (David Gilmour iš legendinės grupės ,,Pink Floyd“; aut. past.) .

Meda: Yra atlikėjų, iš kurių tam tikras savybes norėtųsi „pasivogti“, bet kad lygiuočiausi - taip nėra.

– Kas jus labiausiai įkvepia kūrybai, galbūt asmeniniai išgyvenimai?

Žilvinas: Visi asmeniniai išgyvenimai dažniausiai yra susiję su socialine aplinka, kuri mums visą laiką daro įtaką. O ir ta įtaka dažnai būna tik atsakas į mūsų pačių požiūrį į ją. Trumpai tariant, jei tu rašai žmonėms, tai ir imi iš tų pačių žmonių. Būna ir labai nuoširdžių dainų, kai groji-verki, rašai-verki. Tiesa, yra ir tokių dainų, kurios parašytos racionaliai, apgalvojant kertines eilutes, kaip kas reaguos... tokių techninių dainų dažniausiai galima rasti ,,Akustinio Fotelio“ repertuare. Su kitais autoriniais kūriniais darau šiek tiek kitaip ir tas įkvėpimas ateina iš visur... Plačiąja prasme. Daugybė, dar mūsų žmonijai nesuvokiamų dalykų, sukasi aplinkui ir visa tai kalba. Tik klausytis sunku. Ir todėl aš dabar sėdžiu čia, todėl vakar parašiau dainą, tik todėl ir jūs mane čia pasikvietėte. Nieko daugiau. Tik prieš rašant svarbu suformuluoti, konkretizuoti mintį ir palikti kūrinyje raktus į tą žinutę. Žinoma, ir reakcija į šias dvi dainų ,,rūšis“ yra labai skirtinga.

– Kur jums yra tekę koncertuoti per grupės gyvavimo laikotarpį? Kur vykę koncertai labiausiai įsiminė?

Žilvinas: Aišku, daugiausia koncertų buvo Kaune ir Vilniuje. Grojome Kudirkos Naumiestyje, ten buvo daug žmonių, gal kokie 5-10. J Dar esame groję Šiauliuose, Rumšiškėse, Klaipėdoje, Kulautuvoje, Nidoje, Giruliuose... Sunku tikrai atsiminti visus miestus ir miestelius. Kažkur užsirašęs turėjau... (Kokiuose festivaliuose?) ,,Akacijų Alėja“, ,,Tai-Aš“, ,,Po Festivalio“, ,,Sostinės dienos“, ,,Senamieščio Žiogas“, ,,Vilniaus Brodas Gyvas“... Kitus, vėlgi, sunku prisiminti. Per šiuos metus turėjome apie 60 koncertų visoje Lietuvoje. Dalis jų buvo mano autoriniai vakarai, bet dauguma vyko su visa grupe.

Meda: „Akacijų alėjoje“ buvo apie 12 tūkstančių žmonių ir iš visų jų jautėsi gera energija. Ir to vakaro kolegos ir muzikantai taip pat buvo unikalūs. Šis festivalis, tikriausiai, vienas iš tų, kur man pavyko atlikti viską, ką norėjau parodyti scenoje. Be likučio.

– Kokių linksmų, įdomesnių nutikimų pamenate iš savo koncertų?

Žilvinas: Būna, kad jei kas nespėja į traukinį (nesakysiu, Meda, kad dažniausiai tu), tada į koncertą tenka vykti be to žmogaus ir laukti paskutinę sekundę uždususio ir atsiprašinėjančio J Esame į Vilnių nuvažiavę ir visai be instrumentų, nors tą dieną turėjome net tris koncertus, bet, ačiū Dievui, Vilniuje turime draugų, kolegų, jie išgelbėjo.

Meda: Raudondvaryje buvo juokingas nutikimas su Agniete.

Žilvinas: Ten kažkaip sugebėjo ji paspaust sintezatoriuje, kad vietoj pianino garso pradėtų skambėti būgnai, lėkštės, perkusija... Pagalvojau, kad ten koks tai Demo būgnų įrašas, iš anksto įrašytas ritmas, kad galėtum groti ,,ant viršaus“, bet tik girdžiu... viskas į ritmą. Į „Anchelio“ gyvenimo istorijos pabaigą. Ir toje vietoje, kur visiems instrumentams nustojus groti, girdisi tik aukštos pianino natos pasigirdo toks pusiau stiklinių, pusiau daužomų lėkščių garsas - tititilili. Laikėmės visi suspaudę burnas. Eivinas, žinoma, pratrūko. Atsisukęs pamačiau jį jau ant žemės priklupusį iš juoko, nors startavo koncertą atsistojęs.

– Ar dalyvautumėte kokiame televiziniame komerciniame projekte, pvz. „Lietuvos talentuose“?

Žilvinas: Tikrai ne. Nėra ten ko. Mūsų publika auga po truputį, o koncertų stygiumi nesiskundžiame. Dirbame su nuostabiais žmonėmis - Vytauto Kernagio fondu ir mūsų muzikinei veiklai pristatinėti yra ir kitų, tikrai gerų būdų, o ne „2 Minutės Šlovės“. Nėra nieko geriau, kaip bendrą interesą ir vienas kito supratimą turintys muzikantai bei vadyba. O dalyvavimas ten būtų kažkoks afišavimasis, kuris sudarytų atitinkamą įvaizdį. Mums tokie dalykai neįdomūs. Mes grojam.

Meda: Mano tikslas irgi yra patikti pačiai sau, publikai ir perduoti klausytojams tai, ką noriu. Pajusti ryšį su jais - atiduoti jiems tai, ką turiu geriausio būtent tuo metu ir tą akimirką.

-Ką patartumėte bendraamžiams, kurie irgi nori sieti savo gyvenimą su muzika, tačiau nežino, nuo ko pradėti?

Žilvinas: Motyvacija-svarbiausia. Bet ji, aišku, neturi būti kažkokia hedonistinė, skirta patenkinti liguistą norą pasirodyti. Menas yra altruizmas, kad ir koks jis bebūtų. Aišku, jo lygis jau kitas dalykas... Bet ieškokite ne savęs žanre, o idėjos ir motyvacijos savyje ir visa kita eisis savaime. O jau keliai ir disciplinos tam išreikšti: muzika, dailė ar karbiuratorių dizaino kūrimas – jūsų pasirinkimas. Sėkmės.

Kalbino Magdalena Protaitė / www.avangardas.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius