Norėčiau pasidalinti nemalonia patirtimi su malonia pabaiga. Neseniai lankiausi Norvegijoje. Dalyvavau mainų programos projekte, kuris vyko viename nedideliame pramoniniame miestelyje, prie pat poliarinio rato šiaurės Norvegijoje. Vizito pabaigoje supratau, kad pamečiau tapatybės kortelę (paso neturiu). Ta kortelė tiesiog išgaravo, net nenumanau, kur ji galėjo pasimesti.
Tai įvyko vėlai vakare. Teko pasinaudoti tomis SMS žinutėmis, kurias gauname, kai kertame kitos valstybės sieną: „sveiki atvykę į Norvegiją... Minutės kaina... Ambasados tel. nr... URM tel. nr ...“ ir panašiai. Baisiausias dalykas buvo ne tai, kad pamečiau tą kortelę, o tai, kad ją pamečiau valstybinės šventės išvakarėse, ketvirtadienį. Vadinasi, aš tris dienas (penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį) būčiau turėjęs laukti Osle, kol vėl pradės dirbti ambasada.
Tai būtų buvęs labai nemalonus scenarijus, atsižvelgiant į prarastus skrydžio bilietus, naujų paiešką ir į kosmines kainas Norvegijoje. Be to, kaip man paaiškino pagalbos numeriu atsiliepęs URM'o pareigūnas, vairuotojo pažymėjimas nėra kelionės dokumentas ir jis netinka kelionei.
Kitas patarimas buvo iškarto kreiptis į vietinę policiją ir užregistruoti įvykį, gauti raštišką to įvykio patvirtinimą. Tą aš ir padariau.
Nežiūrint į visas aplinkybes ir patarimus, nusprendžiau vykti namo į Lietuvą. Kelionė netrumpa. Turėjau skristi trim lėktuvais. Pirmasis reisas buvo vidinis, niekas niekur manęs neprašė parodyti asmens dokumento. Bagažą registruoti reikėjo su automatu, kuris taip pat išdavė įlaipinimo bilietą visiems segmentams iki pat Vilniaus. Prieš įlipant į lėktuvą tereikėjo nuskenuoti bilieto brūkšninį kodą. Taigi, Oslas pasiektas.
Toliau kitas etapas – kelionė iš Oslo į Taliną. Vėlgi niekas niekur neprašė jokio asmens dokumento. Įlaipinimas vyko taip pat, skenuojant brūkšninius bilieto kodus. Maniau, kad patikra bus Taline, juk skridau į ES šalį (Norvegija nepriklauso ES). Taline patikros nebuvo. Tačiau paskutiniame etape, skrydžiui iš Talino į Vilnių, visi keleiviai buvo prašomi parodyti pasą ar ID kortelę. Visi keleiviai buvo nuodugniai tikrinami.
Va čia jau maniau, kad mano kelionė baigsis. Mintyse jau apmąsčiau, kaip ir kiek ilgai man teks pasisvečiuoti pas „pusbrolius“ estus. Tačiau visgi išdrįsau surizikuoti ir įlipant parodžiau savo naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą. Jis tiko!!! Jokios reakcijos iš oro uosto darbuotojos nesulaukiau. Taigi, į Vilnių atskridau laiku taip, kaip ir buvo planuota.
Neteko likti Osle, darytis laikinus kelionės dokumentus ambasadoje ir patirti neplanuotų išlaidų. Galvoju, kaip vertinti šią situaciją? Ar tai Europos Sąjungos ir Šengeno zonos teikiami privalumai, ar tai išimtis, laimė, sėkmė?
Ar tikrai ambasadose neturėtų būtį budintys pareigūnai, kurie galėtų padėti savo valstybės piliečiams, pakliuvusiems į nelaimes šventinėmis ir nedarbo dienomis?Ričardas.
15min.lt nuotr.
