„Kitas kampas“ – tai prieš du metus susibūrusi improvizacijos teatro trupė, įkurta kartu su aktoriumi Andriumi Žebrausku. Pirmieji improvizaciniai bandymai prasidėję televizijos projekte „Pagauk kampą“ visai neseniai persikėlė į teatro sceną ir iš čia publikai nuolat skleidžia daug gerų emocijų.
Pasirodymą Kauno „Girstučio“ kultūros centre surengę aktoriai (Audrius Bružas, Andrius Žebrauskas, Kirilas Glušajevas, Balys Latėnas, Mantas Vaitiekūnas, Martynas Nedzinskas, Andrius Kulikauskas) įrodė, kad improvizacijos teatro jaunumas mūsų šalyje nė per žingsnį neatsilieka nuo pasaulyje jau pripažintų tokio pobūdžio spektaklių.
„Nieko neplanuoti į priekį, būti čia ir dabar, rizikuoti ir būti spontaniškam. Kaifuoti nuo to, ką darai ir perduoti tai publikai“, – tokią pagrindinę sparčiai augančio populiarumo formulę įvardija aktorius A.Žebrauskas.
Paklaustas apie tai, kaip pasirodymas Kaune įsilieja į bendrą jau vaidintų spektaklių kontekstą, A.Žebrauskas atsako: „Užpildyti šį pasirodymą padėjo publika, kuri noriai reagavo ir skleidė gerą energetiką. Buvo galbūt ir nelabai pasisekusių epizodų, tačiau mes dėl to neišgyvenam ir vertinant bendrą vaizdą, manau, viskas išėjo gan gerai“.
Aktorius įvardija, kad ne visada improvizaciniuose spektakliuose viskas pavyksta taip gerai, kaip norėtųsi. Kartais net tenka susidurti su požiūriu, kad tai yra lėkšta ir negilu. Tačiau turėdamas komandą, kuri improvizacijoje mato labai didelę prasmę, jis neketina sustoti. Priešingai – intensyviose repeticijose ugdydamas aktorių profesionalumą, Andrius Žebrauskas yra pasirengęs stipriai populiarinti šį žanrą Lietuvos teatro scenose.
Plačiau apie improvizacinio teatro veiklą ir dabartinį Lietuvos teatrą papasakojo ir aktorius Audrius Bružas.
– Kiek daug turi „pereiti“ aktorius, kad galėtų atsistoti ir gerą valandą priešais didelę žiūrovų auditoriją daryti tai, kas tuo metu šauna į galvą?
– Improvizacijai ir visoms mūsų „treniruotėms“ reikia nemažai laiko. Gal net labiau improvizacinio gyvenimo būdo. Tai nėra paprastas spektaklis, kuriame sužadini tam tikras temas, einančias vieną po kitos. Norint improvizuoti turi nuolat palaikyti formą. Esi kaip sportininkas – arba geros fizinės parengties ir susižaidęs su visa komanda, arba žaidi padrikai dėl prastos improvizacinės, fizinės, dvasinės parengties. Kaip įvardijo Kirilas Glušajevas – improvizacijoje turi būti gera „šaika“. Visi žmonės turi būti kaip kumštis, kurie jaučia, mato vienas kitą ir yra gerai susižaidę. Asmeniškai man improvizacija yra vienas įdomiausių dalykų, kuriuos atradau teatre – tai netikėta, spontaniška, gyva, kas kartą vis kitaip. Ir visuomet yra gerai, kai aktorius atsiduria nepatogioje padėtyje. Tai tave moko nebijoti apsijuokti ar „susimauti“.
– Kada supratote, kad iš aktorystės norit valgyti duoną?
– Niekad negalvojau apie tai, iš ko aš noriu valgyti duoną. Tiesiog baigus dvyliktą klasę pradėjo bręsti mintis ar stoti į gitaros specialybę ar į muzikos ir teatro akademiją. Kadangi baigus gitaros studijas būčiau gavęs aukštesnįjį išsilavinimą, o mano prioritetas visada buvo aukštasis mokslas, todėl pasirinkau akademiją. – Kiek Jums teko paaukoti dėl karjeros?
– Man niekada nieko nereikėjo aukoti. Visą laiką darau tai, kas man patinka. Tai ne darbas, o gyvenimo visuma. – Koks Jūsų vaidmuo iki šiol įkūnytas teatre yra pats įsimintiniausias?
– Didžiulė mano patirtis buvo su „Revizoriuje“ vaidintu Chlestakovu. Atlikau šį vaidmenį ne tik Lietuvos teatro scenose, bet ir viename Kolumbijos festivalyje, kai teko pavaduoti aktorių Arūną Sakalauską. Šiuo metu superinis mano vaidmuo yra Balzakas spektaklyje „Mistras“, be galo mėgstu šį personažą.
– Koks Jūsų akimis turi būti šiuolaikinis teatras?
– Mano manymu, teatras yra universalus dalykas, kadangi tai vieta, kurioje kažkuo daliniesi. Ir joje kas kaip nori, tas taip daro. Svarbiausia – kas iš to? Turi nuspręsti ar nori įsiamžinti, ar nori iš to uždirbti pinigų, ar nori kažką priminti žmonėms, sužadinti jų širdyse jausmus bei galvose tam tikras temas. Na, o kaip tu tai padarysi? Kaip sakoma, jeigu gali nerašyti – nerašyk. Tačiau jeigu išties nori pasakyti kažką svarbaus, tavo galvoje yra susikaupę begalės minčių – pasidalink jomis. Ir visai nesvarbu kokias priemones pasitelksi tai darydamas. Teatras visų pirma yra menas, tam tikra estetika, kuri pakylėja žmogų, taurina, atpalaiduoja nuo kasdienės rutinos ar suteikia gerą humoro dozę. Jame nėra specialių taisyklių norint įvardyti, koks jis turi būti.
