Eidama į „Trainspottingo“ režisierius filmą daug apie jį nežinojau, mačiau tik „treilerį“: kalnų vaizdai su oranžiniu atspalviu, drama, nuotykiai, gera muzika... Tikėjausi: „Turbūt bus geras, o dar ir aktorius „nieko“. Na, tas, kur šiemet „Oskarų“ ceremoniją vedė... Gražuoliukas toks, kaip jis ten? Jamesas Franco“.
Salė pilna žiūrovų. Filmo pradžia linksma, perteikiamas veržlumas, dinamika, skamba puiki muzika. Rodomas jaunas vaikinas, lekiantis kalnų dviračiu Jutos valstijos Blue Johno kanjonu: egzotiški gamtovaizdžiai, vaikinas su kuprine, ausinuku, veidą nuo kylančių dulkių pridengęs skarele. Parkrenta, nusifotografuoja, atsistoja... Smagumėlis. Flirtas su merginomis, ekstremalios maudynės, susitarimas susitikti vakare „Skubi Dū“. Smagiai žmogus laiką sau leidžia, tik viena mažytė smulkmena – NIEKAS iš Artimųjų, Draugų, Giminių ar Pažįstamų NEŽINO, kur jis yra, nes jis niekam NEPASAKĖ, kur vyksta. Be mobiliojo telefono žmogus sau ekstremaliai ilsisi.
Ir štai prasideda Arono (toks yra filme vaidinusio ir realiai tą patį patyrusio žmogaus vardas) „Pasimatymas su likimu“: ant dešinės rankos užrieda akmuo, nepajudinamai prispaudęs jo riešą prie uolos. Ir stop – akistata su savimi.
„Tas akmuo seniai manęs laukė“ – Aronas fiziškai atsiduria beviltiškoje situacijoje perkainoja vertybes ir permąsto brangiausius įvykius bei žmones. Apibendrindama pasakyčiau, kad „127 valandos“ metaforiškas, ekspresyvus filmas, pranokęs bet kokius lūkesčius – One of the Best Ever.
