„Nepaleisk manęs“ („Never Let Me Go“, rež.: Mark Romanek, vaid.: Keira Knightley, Carey Mulligan, Andrew Garfield)
Viltis ir pasiaukojimas – žodžiai, geriausiai apibūdinantys šį filmą.
„Nepaleisk manęs“ – tai žymaus japonų rašyto K.Ishiguro to paties pavadinimo knygos adaptacija. Filme pasakojama apie tris vaikus – Keitę, Rutą ir Tomį , kurie auga Anglijoje, internatinėje Hailšemo mokykloje fikcinėje dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje. Kodėl fikcinėje? Filme susipina ne tik dramos, bet ir mokslinės fantastikos elementai. Aplinka, kurioje auga trys draugai, pamažu ima darytis keista ir bauginanti žiūrovą, nes pradeda dėtis keisti dalykai ir paaiškėja, jog vaikai internate auginami ne be reikalo... jie būsimi organų donarai.
Filmo nuotaika ganėtinai liūdna, nors gal labiau tiktų apibūdinimas – sentimentali. Ją pabrėžia ilgi statiški kadrai, nebylūs žvilgsniai, kartais labai naivus veikėjų elgesys ir, be abejo, Rachel Portman (pirma moteris kompozitorė laimėjusi „Oskarą“) garso takelis. Nors filmo veikėjų padėtis dažnai turėtų atrodyti tragiška, niekuomet neprarandama vilties nuojauta. Ją sukelia trijų jaunų žmonių nedingstantis ryžtas integruotis į jiems neįprastą visuomenę ir bandyti gyventi normalų gyvenimą. Deja, tai nėra įmanoma.
Filmas emociškai įtraukiantis. Veikėjai supranta savo gyvenimo tikslą, jie nebijo pasiaukoti. Nors apie jų auką nebūtina galvoti tiesiogiai, tačiau ji gali priversti žiūrovą susimąstyti apie meilę artimui, draugystę ir netgi žmogaus gyvenimo tikslą – ar jį galima pasirinkti pačiam? O gal jis jau suplanuotas likimo?
Tiesa, filmo metu gali kilti ir nemažai klausimų. Pavyzdžiui, kodėl vaikai iš Hailšemos, rodos, visai nesipriešina jų jau suplanuotam gyvenimui? Galima rasti įvairių atsakymo versijų, ir tai filmo pliusas – filosofinė gelmė leidžia daryti prielaidas, kiek svarbi aplinka, kurioje užaugo žmogus.
Eiti, jei:
- domina vilties, pasiaukojimo, meilės temos;
- dažnai svarstote „kiek toli gali nueiti žmogus“.
Neiti, jei:
- esate greitų pramoginių filmų mėgėjas ir nemėgstate „ištempto“ veiksmo.
Mano verdiktas: derėtų pamatyti, jei ne dėl nuostabaus režisieriaus darbo ir sudominančio scenarijaus, tai bent dėl puikiai vaidinančių jaunos britų kartos aktorių.
