Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Knyga be tabu: viešai apie seksą, religiją ir brendimo procesą (video)

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Keliose respublikos bibliotekose jau buvo pristatyta nauja M.Areimos knyga „Fenomenas psichas arba nupuolęs angelas”. Deja, nė viena psichologė, patikinusi, kad tai - „jaunimo” knyga, nesiryžo paskaityti knygos ištraukų garsiai.

Keliose respublikos bibliotekose jau buvo pristatyta nauja M.Areimos knyga „Fenomenas psichas arba nupuolęs angelas”. Deja, nė viena psichologė, patikinusi, kad tai - „jaunimo” knyga, nesiryžo paskaityti knygos ištraukų garsiai.

Kai reikia viešai kalbėti apie seksą, religiją ar brendimo procesą, daugelis praranda amą. Bet gi kiekvienas jaunas žmogus nori išsiaiškinti, kas jis yra. O paauglystė iki dvidešimt vienerių metų, labai išsamiai aprašoma šioje knygoje, sunkiausias ir sudėtingiausias periodas žmogaus gyvenime. Kas nuvingiuoja malonumų ieškojimo keliais, kas - tiesiai į kalėjimą, o kas - į Ameriką kepti picų.

Ko neišdrįso pacituoti knygos aptarėjai arba ką be skrupulų aprašė M.Areima?

„Surašiau viską kaip nutiko, tik Luko nekišau. Aišku, apie jokį išprievartavimą nebuvo nė kalbos. Tai nereiškia, kad man nerūpi seksas. Tik ne su tokio amžiaus moteriškėmis, kurių celiulito sluoksnis ant pilvo viršija jų pačių svorį! Prievartauti moterišką būtybę iš vis nėra reikalo – ji juk pati to nori! Jeigu kalbėti apie seksą ir kitas erotines preliudijas. Neabejoju, kad yra ir tokių, kurios slapčiausiose fantazijose šaukte šaukiasi, kad jos būtų išprievartautos. Gal būt ta apkūni, sena rūbininkė pasąmoningai to ir geidė?! Trauk ją devynios! - Nieko naujo tu man neparašei, - abejingai vyptelėjo direktorius, perskaitęs mano prisipažinimą. - O jūs norėtumėt, kad aš ką prikurčiau? – ironiškai paklausiau. - Per akis tos tavo kūrybos! – riktelėjo direktorius. Išsitraukė iš stalčiaus kažkokią neaiškią kortelę, piktai šyptelėjo, tėškė man į akis. – Tavo darbas?! Prisipažink kipše!”

„Kai merginos prisigėrė tiek, kad ryžtųsi kažkam pritrenkiančio, bankininko dukrelė pasiūlė pasižiūrėti videofilmą. Ji greit pajungė namų kiną ir spalvotame kristalų ekrane mes išvydome kvapą gniaužiantį vaizdelį. Aš žinojau kad mano fantazija laki, bet iki tol, kol nepabuvojau bankininko namuose. Jo vienturtė dukrelė mums pravedė pornografijos seansą. Įsivaizduojate?! Ji uždėjo tokį filmą, kurio aktorių fantazijos buvo kur kas lakesnės nei mano. Maža to, pagrindinis filmo herojus visas moteris dulkino tik per užpakalį, o jos jam atsidavė tik iškreiptu būdu. Kai po vilą nuvilnijo porno žvaigždžių aimanos, mano žvėriūkštis viesulu veržėsi į laisvę. Aš nežinau kas dėjosi Kosto glaudėse, bet jis kuo ramiausiai gurkšnojo alų ir karts nuo karto pulteliu trumpam perjungdavo sporto kanalą pasidomėti, koks krepšinio varžybų rezultatas. Tomis sekundėmis aš sužaibuodavau tokiu žvilgsniu, kad jis pasijusdavo labai nejaukiai. Rask tu man tokį mulkį, kuris sėdėtų vienoje kompanijoje su sekso maniakėmis ir kuo ramiausiai sektų krepšinio varžybas, gurkšnodamas prarūgusį alų! Gandai dėl jo ir šuns tarpusavio santykių pamažėle man nebekėlė abejonių.”

„- Kelkis gražuole, - padaviau ranką. – Eime į koridorių, nuvalysiu suknelę… Ji spirgėdama nusekė paskui, nė už ką nepaleisdama mano delno. Aišku, koridoriuje aš jai suknelės nevaliau. Aš tą pustą suknelę užverčiau ant jos galvos, prieš tai ją užkėlęs ant palangės. Ji nesipriešino, tik nežymiai dūsavo, leisdama suprasti, kad to nori. Jos kelnaitės buvo tokios šlapios, kad iš jų buvo galima prigręžti stiklinaitę vandens. Maža to, jos skelta bandelė dvelkė valerijonais. Gal būt ji vaistininko dukrelė?!”

„- Ar esi bandęs susiskaičiuoti Dievo dovanas? - Turbūt neužtektų net rožančiaus karoliukų. - Tai kodėl tu toks bėdžius, Adolfai? Kodėl nepažįsti meilės? - Tu manai? O aš galvojau, kad ją pažįstu puikiai, juk aš toks jausmingas… - Bet meilė – ne vien jausmas. Tai troškimas padaryti kitą laimingu. Mylėti, tai to paties norėti ir to paties nenorėti abiem, kartu, atsigręžti vienas į kitą, žiūrėti ta pačia kryptimi. Tu bėdžius, nes nesupranti kaip Dievas tave myli. Jam turėtum dėkoti už viską: už gyvybę, už sveikatą, už … - Seksą?”

„Po kelerių metų, kai Karolina gyveno kartu su kitu savo draugu, vakare eidama namo netyčia sutiko mane – „tik draugą”. Po penkių minučių pokalbio, ji be užuolankų pasiūlė man ateiti pas ją į svečius. Žinoma, tik kaip draugui. Aišku, sutikau, nes buvau linksmai nusiteikęs po pasisėdėjimo su chebra prie alaus ąsočio. Nuėjus pas ją, paaiškėjo, kad jos tikrasis draugas, su kuriuo ji gyvena, paguldytas į ligoninę dėl kažkokio sumauto apendicito. Įsivaizduojate, ji aplankė savo draugą ligoninėje, o grįždama parsivedė į to ligonio namus tik draugą! Beje, aš, kaip „tik draugas”, buvau pavaišintas kava ir brendžiu. O tikrajam draugui į ligoninę ji nunešė tik sumautą arbatą termose. Kol tas tikrasis draugas palatoje maukė padvisusią arbatą, aš – „tik draugas” spėjau sugulti su jo mergina ir pasekti jai pasaką prieš miegą. Iš tiesų, nesekiau jokios pasakos, o pusę nakties, kaip geras draugas dulkinau savo „tik draugę” jos tikrojo draugo lovoje. Pusę nakties taškiau jai klyną, kad ji, kalė, atsimintų, jog aš nesu nei jos mylimasis, nei meilužis, nei vyras, o „tik draugas”. Sumautas „tik draugas”, kuris bet kada pasiryžęs užkrušti negyvai, kai gyvenimo meilė gydosi ligoninėje.”

„Po ilgų glamonių, užgesinome trobelėje šviesą ir panirome į lovą po apklotu. Visa vyko lyg pirmą kartą. Manyje vėl užvirė aistra jai. Už lango skambant ritminei Saliamono gitarai, atsidavėme vienas kitam, kaip jūros bangos atsiduoda smėlėtam krantui. Kaip saulė atsiduoda dienai, kaip tamsa atsiduoda nakčiai, kaip vaškas atsiduoda liepsnai, kaip lietus atsiduoda žemei. Mes išgyvenome tyrą jausmą, kaip ką tik užgimęs kūdikis švelniai glaudžiasi prie motinos krūtinės.”

„Žvėriūkštis pats išsirinko sau skylę – aš jam nenurodinėjau. Kitas tris teko užkimšti naguotais pirštais. Tiesą pasakius, dvejoms teko – rankų, o vienai – kojos. Įsivaizduokite reginį: ant manęs joja grakšti kumelaitė, mano rankos draugauja su skeltomis bandelėmis iš šonų, o kojūgalyje – dar viena išsižergusi grūdasi mano kojos nykštį. Kažin ar tokį scenarijų sugalvotų lakios fantazijos pornografinių filmų režisierius?!”

„Ko bereikia iki pilnos laimės alkanam studentui, kuris visus savo pinigus, tėvų išduotus maistui, išleidžia vynui? Žinoma, tik sočios vakarienės. Juk nuo vyno apetitas žvėriškas. Šito niekada nesuprato mano kambariokas Ežys. Jis nei gerdavo, nei degustuodavo, nei ragaudavo ko nors svaigesnio. Visiškas blaivininkas! Bet kur kas durnesnis, nei, kad kitas išgėręs. Tereikėjo įsivaizduoti, kaip jis atrodytų girtas, kad suprasti, kodėl jis visiškai negeria. Girtas jis galėtų būti visoks: ir seksualinis maniakas, ir maniakas-žudikas, ir sadistas, ir mazochistas, net gėjus! Ačiū. Man užteko ir to, kad jis kriminalinis blaivininkas be suaktyvintų psichinių anomalijų. Alkoholis tikrai jas būtų suaktyvinęs. Ačiū Dievui, jis ir negerdavo. Kažkuo jis man priminė mokyklos laikų klasioką Luką. Pavojingas sau ir kitiems.”

„Jis būdavo toks atsargus, kad perėjęs pusę bendrabučio mergų, sugebėdavo neužsikrėsti venerinėmis ligomis. Skirtingai nei aš, jis pripažino prezervatyvus ir visada nusipirkdavo tokius, kurie neįplyšdavo sueities metu. Be to, jis buvo be galo šykštus. Nors vertėsi spiritu, spirituotą vyną mergoms pirkdavau tik aš. O tas žaltys net neprisidėdavo. Už tad kaip jis puldavo man į pagalbą, kai aš paruošdavau mergas vartojimui. Tačiau ne visos jį prisileisdavo arčiau kaip per metrą. Mergoms negailėdavau vyno, jos man – vaginų ir papų. Ežys, gailintis net čiulpiamo saldainio, dažnai pats likdavo nenučiulptas.”

„Kartą mes norėdami padėti, nutarėme jam surasti draugų. Jų toli ieškoti nereikėjo, nes mes patys tikome kiekvienam į geriausius bičiulius pasaulyje. Įsivaizduokite, skustagalvis Adolfas su svastika prie širdies ir nestabilios psichikos kriminalas Ežys! Taigi, aplankėme Daškų jo bendrabutyje, kur jis gyveno kartu su savo pusbroliais. Keistai skamba, ar ne?! Tuomet jis buvo vienas namuose, o mus pamatęs, nelabai apsidžiaugė. Viešint svečiuose pirmiausia mums krito į akį žieminiai batai ant jo kojų. Jis, šelmis, turbūt su jais net miegodavo. Galbūt negavo tinkamų šlepečių, jei po grindis raižė su avalyne?! Be abejo, jo batų garą nori nenori užuosi pridususiame kambarėlyje, kurio langai užklijuoti lipnia juosta. O mes aplankėme jį, termometro stulpeliui rodant plius dvidešimt laipsnių celsijaus lauke. Maža to, mes supratome, kad jis nelabai svetingas vaikis. Jis net nepasiūlė mums prisėsti, nors kambaryje riogsojo trys laisvos kėdės. Gėrimais taip pat nepavaišino, nors ant stalo nekukliai stovėjo dviejų su puse litrų talpos plastmasinis indas, pripildytas geltonos spalvos skysčio. Mušant karščiui, labai užtroškino, tad mes nesikuklinome pasivaišinti gėrimu patys. Vos aš paėmiau tą indą ir pridėjau prie lūpų, Daškus tuoj sukruto. - Adolfai, negalima! - Kodėl? Juk ne šlapimas! - Limonadas. Viso – negalima!

Jis turbūt net gi šykštesnis už Ežį! Kaip gali kilti tokia beprotiška fantazija, kad užsivertęs tokios didelės talpos indą išgersiu jame tyvuliuojantį skystį iki dugno?! Tas šykštuolis tikrai serga paranoja! Troškuliui numalšinti man pakako trijų gurkšnių. Kitas klausimas, su kiek skysčio troškulį numalšina Ežys? O jis numaukė litrą su kaupu, nors Daškus spėjo sušukti: viso – negalima! Ežys jo neklausė. Jeigu jam būtų tilpę, jis tikrai būtų patvarkęs ir visą. Juk dykai! Bet skrandis persipildė ištuštinus daugiau nei puse indo. Daškus pasiuto.

- Ištroškėliai, ką aš pasakysiu pusbroliams? Mes dėjomės limonadui lygiomis dalimis! - Pasakysi, kad savo jau atsigėrei, - ramiu tonu patarė Ežys. Daškaus nelaimei, Ežio akys užmatė ant stalo gražiai nunokusių bananų kekę. Jei šeimininkas nesiūlo, svečiai patys vaišinasi – tokios nuostatos laikėsi Ežys. - Galima po bananą? – mandagiai paklausė. - Negalima! Neduosiu! Čia yra mano! – kategoriškai paprieštaravo Daškus. - Kodėl neduosi? – niekada nesuprasdavau šykštuolių. - Neduosiu ir viskas! O jeigu man pasibaigs?! – jis taip atsakydavo visuomet, ko nors paprašytas. Net paskaitų metu, jei išsirašo parkelio šerdelė, arba užsipildo sąsiuvinis. Paprašyk Daškaus paskolinti, išgirsi tradicinę frazę: Neduosiu! Čia yra mano! O jeigu man pasibaigs?! - Na ir neduok, - numojo ranka Ežys, - mes sotūs nuo limonado. Pas nesvetingą Daškų ilgai neužsibuvome. Palikome smirdėti vieną. Koridoriuje Ežys iš po skverno ištraukė prisirpusių bananų kekę. Tą pačią, nuo Daškaus stalo. Po galais, ir kaip jis sugebėjo nušvilpti akylai stebint Daškui?! - Nedavė po vieną, neteko visų penkių! - atlaužęs pora bananų man, nusikvatojo Ežys. Jis velniškai teisus! Šykštus moka du kartus! Keisčiausia, kad Ežys irgi buvo šykštuolis, bet ne svetimo gero. Nutūpę ant palangės, skaniai krimtome prinokusius Daškaus bananus. Kai jų liko tik vienas, Ežiui prabudo sąžinė. - Gaila Daškaus, juk ėjome susidraugauti, - liūdnai tarė. - Pabandom iš naujo. Nunešim bananą, - pasiūliau. – Reikėtų laikytis aukso taisyklės: “visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.” Vėl pasibeldėme į Daškaus kambario duris. - Sveikas, Daškau, atnešėm tau bananą, - įteikėm jam kaip dovaną. - Ką jūs, nereikėjo, - patenkintas paėmė ir svetingai pavadino mus į vidų. Daškus labai apsidžiaugė, kad mes jam padovanojome bananą. Su dideliu apetitu tuoj jį surijo.”

„- Ko banguoji? – nusprigtavo nuorūką į žolę Natas. Jis buvo ramus, kaip ėriukas, iškrovęs visą kalėjime susikaupusią pagiežą juodei į analinę angą. - Ta šliundra ant manęs užvažiavo… Eik paguosk… Natas dingo automobilyje. Pradėjo švisti. Kai Lukas išlindo iš krūmų, iš kart į akis krito jo velniška šypsena. Jis neperstojo šelmiškai šypsotis net pasitenkinęs lytiškai. - Adolfai, nori pavaksuot blondinę? - Bybį dėjau! Kur tas mulkis Tupis? - Tupis dabar užsiėmęs, - nusikvatojo Lukas. - Tas mulkis puolė laižyt tai susnai pizutę. Aš dar nespėjau nulipt, kai Tupis apžiojo kūšį… Einu pažiūrėsiu, kaip laikosi Natas…”

„- Aš tau nors kiek patinku? Jos visos pradeda nuo užuolankų… - Tina, jeigu nepatiktum, kambaryje nedegtų žvakė… - Gerai… Klausykis… Tik be emocijų! - perspėjo. Ką ji tokio, po velnių, rezga?! - Tina, aš labai emocianalus, bet dėl tavęs pasistengsiu… Ji kuo rimčiausiai susikaupė. O tai visiškai nebūdinga merginoms po kelių taurių vyno. - Aš nekalta, bet ir neskaisti, - pralemeno. Po šimts žirafos kojelių pasagėlių! Ką tai galėtų reikšti?! - Tina, yra sakoma, neišgėręs – nesuprasi. Bet aš ir siurbtelėjęs spirituoto vynelio tavęs nesuprantu. - Čia labai kebli situacija, - pareiškė lyg būtų atestuota analitikė. - Kebli situacija? - Taip, mielas Adolfai, labai kebli… Ir tai tau gali nepatikti… Tai bent egzempliorius! Pasijutau labai kaltas lyg aš pats būčiau sukėlęs tą keblią situaciją.

Trauk ją perkūnai, net jos draugė Bitė man nedarė tokio psichologinio spaudimo! - Žodžiu… Šventėme dvyliktokų išleistuves, - Tina giliai atsiduso. Taip dūsauja tik šimtamečiai senoliai! Gal ji serga kokia nepagydoma liga?! Bet prie ko čia dvyliktokai?! - Supratau, jūs šventėte… Kas tie jūs? - Mes – tai mūsų klasė. Šventėme pirtelėje išleistuves, - ji susiėmė už širdies. Po galais, ji taip lėtai pasakoja, kad ir mane gali ištikti širdies insultas! Nejaugi ji tikrai nepagydoma?! - Mes prisigėrėme… Mergos išsilakstė, - gailiai sužiuro į tuščią butelį ant stalo. – Tikrai nebeturim daugiau vyno? - Bus to vyno… Tęsk! Mergos išsilakstė… Kas toliau? O toliau, mano manymu, turėjo įvykti kulminacija… - Taip… Tos šliundros išsilakstė kas sau, o mane paliko vieną su bernais, - ji pažiūrėjo į mane tokiu tyru žvilgsniu, kad man net suspaudė širdį. Nenoriu girdėti, kas įvyko po to, kai išsilakstė mergos… Juk jos šliundros! Kaip šliundros gali palikti bernus ir išsilakstyti kas sau?! O kur žiūrėjo bernai?! Aišku, jie žiūrėjo į Tiną… Stop! Jau gana! Mano ausys nebenori klausytis tęsinio!”

O jūsų ausys nori?!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt