Socialinių tinklų pliusai ir minusai pastaruoju metu taip aktyviai apkalbami tiek žiniasklaidoje, tiek tarpusavyje, jog, rodos, nieko naujo šia tema pasakyti nebeįmanoma. Arba neįmanoma diskutuoti šia tema nesusipykstant. „Knygų mugėje“ vykusioje diskusijoje tema „Socialinių tinklų karta: ką svarbu žinoti“ diskutavo UAB „Socialus marketingas“ vadovas A. Žakas, psichiatrė S. Lesinskienė, Pilietinių Iniciatyvų Centro vadovas G. Duoblys. Jie bandė į „Facebooko“ kartą pažiūrėti ne tik iš neigiamos pusės, o galiausiai surado ir kompromisą.
Psichologė A. Kurienė, moderavusi diskusiją, renginį pradėjo mintimi, jog socialiniai tinklai tapo tarsi praraja tarp tėvų ir vaikų. Šiai minčiai buvo linkę pritarti visi diskusijos dalyviai, tačiau tai įvardijo ne kaip vaikų, o pačių tėvų problemą: naujausių tyrimų duomenimis, tėvai su atžalomis bendrauja maždaug 7 minutes per dieną.
G. Duoblys vertino neigiamas socialinių tinklų puses ir kaip didžiausius minusus įvardino tapatybės praradimą, bendravimo kitimą, dirbtinio įvaizdžio, kuris neatitinka realybės, formavimą ir patyčias, kurios virtualioje ervėje dažnai būna dar baisesnės nei realiame gyvenime. Psichiatrė S. Lesinskienė tuoj pat paaiškino, kodėl vaikai taip noriai veržiasi į internetinę erdvę. Jos pačios žodžiais, „Facebooke“ smagu pasižaisti, lengva bendrauti ir greitai gauti gerą atsaką, kurio taip trūksta realiame gyvenime“.
Diskusijai įpusėjus buvo grįžta prie pirminės iškiltos minties: prarajos tarp tėvų ir vaikų. G.Duoblys prisiminė kuriozišką situaciją, nutikusią prieš kelerius metus, kuomet savo dvylikametę dukrą paliko pas senelį, o šiai paprašius senelio leidimo nueiti į interneto kavinę parašyti savo draugams elektroninių laiškų, senelis tai padaryti griežtai uždraudė. G. Duoblys paklausė savo tėčio, kaip jis elgtųsi, jei jam būtų uždrausta rašyti laiškus ranka. Jis atsakė, kad būtų nepatenkintas. Taip G. Duoblys pateikė savo išvadą, jog tėvai turi stengtis patys pabandyti taikytis prie vaikų ir bent pamėgtinti suprasti kuo socialiniai tinklai yra tokie patrauklus.
A.Žakas teikė pavyzdžius remdamasis aktualijomis: paminėjo, jog užsienyje turi mažiau galimybių įsidarbinti, jei neturi socialinio tinklalapio, bet jei jį turi – gali to darbo ir negauti, nes darbdavys išnarstys tavo profilį su smulkmenomis ir, neduok Dieve, jam kažkas nepatiks. Diskusijoje A. Žakas pastebėjo ir tai, jog nei A. Breivikas, nei J. Holmesas „Facebook“ neturėjo ir dar pajuokavo, jog jei žmogus neturi „Facebook“, su juo reikia elgtis atsargiai.
Kai atėjo eilė pasisakyti žiūrovams, viena mergina drąsiai pareiškė, kad tai tėvai turi derintis prie vaikų, o ne vaikai vietoj kompiuterio vis dar sėdėti su rašomąja mašinėle ant kelių, ir pridūrė Yoko Ono citatą: „Negali nekęsti to, ko nepažįsti“. Merginai pritarė ir dar keli žiūrovai iš salės, kurie palaikė idėją, jog tėvai turėtų ne tik patys susikurti profilį „Facebooke“, bet ir reguliariai sekti, ką jų vaikai veikia internetinėje erdvėje, su kuo “draugauja“, kuo domisi ir t.t. Diskusijos moderatorė A. Kurienė prisiminė liūdną faktą – Lietuvoje suaugusiųjų švietimas yra viena labiausiai apleistų sričių, todėl nieko keisto, kad didelė dalis vyresnio amžiaus žmonių internetinėje erdvėje jaučiasi nesaugiai ir nejaukiai.
Diskusijos pabaigoje G. Duoblys pasakė, jog daugiausia avarijų įvyksta tuomet, kai nori pasipuikuoti ir palygino šį reškinį su „Facebooku: kuo įžūlesnis būsi virtualioje ervėje, tuo didesnė tikimybė, kad pats nuo savo įžūlumo ir nukentėsi. A. Kurienė apibendrindama visą diskusiją ragino įžvelgti pozityvą ir „Facebooko“ pliusus, ieškoti balanso tarp leidimo ir draudimo, mokymo bei švietimo ir dar kartą priminė, jog realaus pokalbio nepakeis net šimtai valandų, praleistų bendraujant virtualiai.
