14–ąjį kartą vykusios tarptautinės Vilniaus „Knygų mugės“ uždarymo dieną lyg finalinis akordas nuskambėjo Lauro Bielinio knygos „Prezidentė. Antra dalis“ pristatymas, kuriame be paties autoriaus taip pat dalyvavo Daliai Grybauskaitei griežtos kritikos negailintis savaitraščio „15 ir interneto portalo 15min.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka bei Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas ir politologas Šarūnas Liekis.
„Kitų knygų“ leidyklos išleista „Prezidentė. Antra dalis“ – jau antra politologo, socialinių mokslo daktaro knyga apie Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Pirma dalis („Prezidentė“, leidykla „Kitos knygos“) pasirodė prieš dvejus metus ir susilaukė nemenko atgarsio. Tiesa, kaip teigia knygos autorius, pati Prezidentė į polemiką nesileido.
Priešingai negu pirmoje knygos dalyje, antroje į Prezidentės politinė asmenybė tyrinėjama, ne siekiant išsiaiškinti įtakos sferų kilmę ir motyvaciją, o politinės komunikacijos požiūriu.
Istorikas ir politologas Šarūnas Liekis: „Geras tonas yra ne slėptis minioje, o, atvirkščiai, išsišokti iš minios, kelti klausimus, abejoti“
Knygos pristatyme Lauras Bielinis į klausimą, kodėl knygos viršelis būtent toks (šešėlis Prezidentūros fone), atsakė, kad tai yra „simbolis, atspindintis Prezidentės Dalios Grybauskaitės gebėjimą pasireikšti kaip politikei. Nes, nors yra tam tikri kontūrai, bet mes matome ne politikę, o administratorę, Valstybės direktorę, Premjerą nr. 2“.
R. Valatkai paklausus, ar „Prezidentė nėra tragiška asmenybė, nesugebanti atskirti ir įvertinti administracinės praktikos ir kalbos reikšmės apskritai? Kadangi, viena vertus, užimamos pačios aukščiausios pareigos, antra vertus, vyksta konfliktas tarp tų pareigų vykdymo ir to, kaip jos turėtų būti vykdomos Europos valstybėje“. L. Bielinis šiam teiginiui pritarė: „Taip, iš tikrųjų sutinku. Tai – dramatiškas atvejis, kuriame galima atrasti daug tragizmo. Būdama administracinio mąstymo, ji mąsto konkrečiai, skaičiuoja. Kad ir visiems žinoma frazė: „Gana kalbų, reikia dirbti“, kurią galima laikyti Prezidentės mąstymo kvintesencija, nes jai politika – tai komandų vykdymas“. Nes kai reikia kalbėti apie vertybes, ideologinius aspektus, kadangi negali pasverti, paskaičiuoti, tai ir nekalba. Ji kiek įmanoma stengiasi išvengti politinio kalbėjimo: vengia susitikti prie pietų stalo su prezidentais, nes tai atitinka tą pačią logiką: „O apie ką kalbėti?“ Jeigu prie derybų stalo derėtųsi dėl biudžeto, pakalbėtų, nes skaičiuoti pinigus moka. Bet pakalbėti tam, kad užpildytų laiką ir kartu deklaruotų simpatiją, poziciją, negali, nes nesuskaičiuoja. Mano manymu, tai – problema, jai, kaip užimančią tam tikrą politinę vietą, netinka. Žmogui išspręsti šią problema – labai sunku. Jai sakant progines kalbas, mes girdime gerus žodžius, bet jos žodžiuose nejaučiame pulso. Kodėl? Todėl, kad ji nejaučia pulso.“
R. Valatka, skaitydamas antrą knygą apie Prezidentę, prisiminė pasaką apie nuogą karalių, kai niekas nedrįso to pasakyti. Tam tikrą atvirkštinę paralelę politologas įžvelgia ir, kalbant apie Prezidentę, kai, priešingai, „dauguma mato, kad jis nuogas, bet niekas to nedrįsta pasakyti. Tačiau po L. Bielinio knygos, pasakyčiau taip: karalius yra nuogas, bet dauguma to nemato, ir taip problema tampa tų, kurie mato, kadangi įsivaizduojama, kad matantys yra papirkti ir dirba, atstovaudami tam tikriems interesams“.
Š. Liekis į tai atsakė: „Prisiminiau posakį, kad „aklų visuomenėje vienaakis – melagis“. Jo teigimu, ši knyga skatina domėtis ir kelti klausimus. Nes „geras tonas yra ne slėptis minioje, o, atvirkščiai, išsišokti iš minios, kelti klausimus, abejoti“.
Apibendrindamas R. Valatka L. Bielinio knygos „Prezidentė. Antra dalis“ pristatymą, nurodė, jog „šią knygą verta skaityti politologams, žurnalistams, retorikams. Be abejo, taip pat tiems, kurie domisi ir kurie dėsto šiuo dalykus. Ir žmonėms, norintiems suprasti, kas yra kalba, ir suvokti, kaip dalykus, kurie, tarkime, švenčių ar metinio pranešimo metu yra praslysta. Bet neverta tiems, kurių darbas nėra susijęs su politika, kurie ja nesidomi, nes, ko gero, šio knygoje neras nieko, išskyrus vieną sakinį“.
