Konkursas su „Pasaka“ į Veneciją. Sprendimo galia filme „Ponas Niekas“

Dalyvio anketa 1. Vardas Pavardė Gabrielė Urbonaitė 2. Kas, tavo nuomone, yra geras kinas? Geras kinas kalba apie universalius dalykus, bet žiūrovą sugeba paliesti asmeniškai, priversti jį (susi)mąstyti ir palieka jam dalelę savęs. 3. Apibūdink trims žodžiais Europos kiną. Europos kinas – besikeičiantis, jautrus, sąmoningas. 4. Jei būčiau režisierius, būčiau būčiau Sofia Coppola, nes jos skonio pojūtis, filmuose gvildenamos temos be galo artimos man (ir taip, ji laimėjo Venecijos liūtą, kas yra kiekvieno režisieriaus svajonė). 5. Kai liūdžiu, žiūriu Michelio Gondy “Miego mokslą”, nes jis visada priverčia nusišypsoti. „Ponas Niekas“ Apibūdinamas kaip fantastinė drama. Belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio „Ponas Niekas“ („Mr. Nobody“, 2009) – puikus europinio kino pavyzdys. Kino, kuriame kultūrų, stilistikų mišinys sudaro vienalytę masę. Filmo herojus – paskutinysis senstantis žmogus Nemo gyvena 2092-aisiais, kai niekas nebemiršta. Paprašytas žurnalisto, jis bando atpasakoti savo gyvenimo istoriją, tačiau negali pasirinkti, kuri iš trijų alternatyvių versijų yra teisinga ir kuri iš trijų jo gyvenimo moterų yra ta vienintelė. „Ponas Niekas“ kelia universalius probleminius klausimus: ką reiškia pasenti? Kaip vienas įvykis gali pakeisti žmogaus gyvenimą? Pirmiausia norėčiau išskirti nuostabią Jaredo Leto vaidybą. Žinomas iš tokių filmų „Rekviem svajonei“ („Requiem for a Dream“, 2000) ir „Panikos kambarys“ („Panic Room“, 2002), jis be galo įtikinamai persikūnijo tiek į suaugusį, tiek į 118 metų sulaukusį Nemo. Pagirtinas ir filmo garso takelis, kuriam dalį dainų prieš mirtį spėjo sukurti režisieriaus brolis Pjeras Van Dormaelis. Kadangi filmas Lietuvos ekranus pasiekė išties vėlai (laimei, apskritai pasiekė), garso takelį teko išgirsti kur kas anksčiau. Kaip ir ankstesni Jaco Van Dormaelio filmai, „Ponas Niekas“ pasižymi siurrealiais, neretai ironiškais elementais, ypač ryškiais ateities scenose. Epizodais, kuriuose ateities laidų vedėjas kviečia žiūrovus balsuoti už arba prieš Nemo mirtį, filmo kūrėjai akivaizdžiai šaiposi iš šiuolaikinės televizijos absurdo. Vaikystės epizoduose kuriama naivi atmosfera primena prancūziškus filmus „Mažylis Nikolia“ („Le Petit Nicolas“, 2009) arba „Mergaitė ir lapė“ („Le renard et l’enfant“, 2007). Taip iš daugybės atskirų detalių kuriama savita Van Dormaelio stilistika. Žinoma, atsiras tokių, kurie sakys, kad filmas besikartojantis ar net monotoniškas dėl ilgos jo trukmės, o aiškaus siužeto mėgėjai apskritai gali palikti savo vietas. Nors dalį filmo gali apimti jausmas, kad viskas yra pernelyg „susukta“, tėvų skyrybos ir sprendimas, su kuriuo iš jų likti, psichologiškai paaiškina visą tolesnį Nemo likimą. Tai atskleidžianti filmo pabaiga gal net kiek per iliustratyviai atsako į klausimus, kuriuos verčiau būtų palikusi. Ir pabaigai: žiūrint „Poną Nieką“, prisiminiau Dareno Aronofskio „Fontaną“ („The Fountain“, 2006), kuriame ta pati meilės istorija pasakojama trijose skirtingose erdvėse ir laikuose. Tačiau kai „Fontanas“ pasakoja apie nepaprastą meilės galią, tai „Ponas Niekas“ – apie paties gyvenimo, kiekvieno jame priimto sprendimo galią.