Gal tai nepasirodys įdomiausia istorija, tačiau ji buvo gana smagi ir primenanti, kad svarbiausia yra noras ir šiek tiek pastangų.
Praėjusį rudenį jau lankiausi Venecijoje. Atvykusi iškart nuskubėjau ieškoti savo hostelio. Iš pradžių buvo sunku patikėti, kad jis egzistuoja tokiame tamsiame ir ne itin jaukiame skersgatvyje. Pravėrus paradines duris kopiau senoviniais laiptais aukštyn, o laiptų aikštelės buvo pilnos istoriją menančių antikvarinių dalykėlių. Kilo įtarimas, kad tikrai ne ten pataikiau, tačiau staiga pasigirdo vyriškio balsas.
Žinoma, jis šaukė itališkai, bet nesupratau, ką. Pakilau iki jo durų, o ten pasirodo, keistojo hostelio šeimininkas. Jis pakvietė mane į venecijietišką dvasia alsuojančią svetainę. Senolis daug kalbėjo itališkai, o aš daug šypsojausi, nes supratau tik vieną kitą žodį ir jo mimikas bei gestus. Tuomet aštuoniasdešimtmetis senukas supratęs, kad ilgai mes taip nebebendrausime atsinešė savo kompiuterį ir atidarė „Google Translate“ programą. Ir taip mūsų pokalbis tęsėsi.
Parašius vieną sakinį, jis išberdavo kelis atgalios, o jei nesuprasdvau kažkurių žodžių, tai jis kantriai paaiškindavo paprasčiausiais žodžiais ar piešiniais. Todėl tą kartą sužinojau ne tik Venecijos paslapčių, bet ir gavau neįkainojamų italų kalbos pamokų. Taigi, ši istorija pamokė, kad svarbiausia nebijoti ir tiesiog bendrauti, taip kaip gali, nes tas, kas norės tikrai supras ir atvers visas duris.
Regina
