Sekmadienio vakarą Švyturio menų dokas sukvietė klaipėdiečius į režisierės Gretos Kazlauskaitės spektaklį „Didieji arkanai“. Vaidinimas inscenizuotas pagal vieno iš garsiausių šiuolaikinio švedų rašytojo Per Olov Enquist romaną „Blanša ir Marija“.
Peras Olovas Enquistas – ne vienos tarptautinės premijos laureatas, santūraus šiaurietiško žodžio magas. Šiuo metu paskutiniajame savo romane „Blanša ir Marija“ rašytojas pasakoja apie Marijos Kiuri (vaid. Eglė Kazickaitė) ir jos padėjėjos Blanšos Vitman, kurios vaidmuo patikėtas Agnei Stalaučinskytei meilės istorijas.
Dramoje analizuojama ir mėginama paaiškinti meilę, kylančią iš moters vidaus. Blanša, ilgus metus buvusi Šarko (vaid. Gediminas Rimeika) tyrimų paciente (isterikių karaliene) beprotiškai jį įsimyli ir suserga mirtina meilės liga.
Kvapą stingdantis aktorių vaidinimas, paprastos, bet įtaigios dekoracijos bei artistų ir auditorijos atskirties scena nebuvimas privertė žiūrovus įsijausti į dramą ir kartu išgyventi tragiškus likimus.
„Didieji arkanai“ – mistinė – psichologinė drama, kurioje atgyja XIX – XX amžiaus iškilios asmenybės. Tai spektaklis apie žmogaus neišvengiamybę klausti, o viena iš pagrindinių dilemų, neduodančių ramybės veikėjams – „Kokia yra meilės paslaptis?“. Rodos, tai neįkandamas klausimas ne tik to meto amžininkams, bet ir šiuolaikiniam žmogui, kuris persisotinęs materialinėmis gėrybėmis neranda sielos ramybės. Galbūt dėl savo esminio bruožo turėti daug, bet kartu neturėti nieko ten, kur prasideda tikroji žmogaus esmė.
Šiuolaikinėje visuomenėje žmonių keliami tikslai yra labai materialūs – namas, mašina, pinigai... Tuo tarpu filosofiniai, vertybiniai tikslai gimsta į mitus, seniai visų pamirštus ir tik kartas nuo karto sušmėžuojančius kritinėse situacijose. Bet ar gali žmogus maksimaliai išnaudoti dovanoto gyvenimo tūrį ir iš individo lygmens pereiti į asmenybės lygmenį, nebandydamas žvelgti toliau, nei regi jo akys?
Šiuos ir daugelį kitų klausimų aktoriai bandė nupiešti savo dinamiškomis emocijomis, neįprastais veiksmais, tokiais kaip vandens pliūpsnis auditorijos link, lyg raginimas žiūrovams pabusti.
Vaidinimo pabaiga – itin efektinga, pabrėžianti ir iškelianti į viršų tikrą, aiškią ir nedalomą tiesą, kuri dažnai kalba už mus pačius – žmogaus ir jo EGO dominavimas, kuris neturi nieko dieviška, bet šiuo metu yra toks populiarus.
Ievos Augytės nuotraukos.
