Daugelyje M.Areimos kūrinių, kaip personažai, figūruoja įvairaus plauko banditėliai, nuteistieji, kaliniai, chuliganai. Knygos tapo itin populiarios įkalinimo įstaigose. Pravieniškių kolonijos bibliotekoje galima rasti visus M.Areimos kūrinius, Šiaulių kalėjime irgi yra nemažai autoriaus knygų, kitose įkalinimo įstaigose per kalinių rankas keliauja „Zekas-irgi žmogus". Tokias „emigracines" knygas, kaip „Nostalgija" ir „Patriotas", galima aptikti Norvegijos bibliotekėlėse, Londono lietuviškame knygyne, Lietuvos ambasadoje JAV, Vokietijos lietuvių bendruomenėje, Olandijoje, Italijoje, Airijoje, net Maroke. Sutikome rašytoją, iškylaujantį gamtoje, ir uždavėme jam keletą klausimų.
Daugeliui kyla klausimas, ar jūs „nesėdėjęs", nes rašote tarsi būtumėt „sėdėjęs"?
M: Sėdėjau ilgai ant kėdės prie kompiuterio, kol parašiau vieną ar kitą kūrinį. Jeigu jūs turite omenyje "cypę", tai ten įkišę dar nebuvo.
Bet Šiaulių tardymo izoliatoriuje esate pabuvojęs?
M: Kaip svečias. Kartą pakvietė pristatyti kūrinį „Zekas-irgi žmogus". Susitikimas vyko koplytėlėje prie šventoriaus. O po to mane pravedė kalėjimo labirintais, pažvelgiau į "Auksinį berniuką" nuo izoliatoriaus stogo...
Koks jausmas, atsidūrus atšiaurioje aplinkoje?
M: Jausmas toks lyg čia jau esu buvęs...
Gal praeitame gyvenime?
M: Kas ten žino. O protėvių dvasios byloja... Mano senelis pokario metais Šiaulių kalėjime praleido ne vienerius metus. Laikai buvo neramūs... Vieną senelio pusbrolį Rusijos kalėjimuose kankino NKVD, kitą pusbrolį gaudė miškuose kaip pavojingiausią to krašto "banditą"...
Išleisit apie tai knygą?
M: Gal būt. Ir tai bus rimčiausia mano parašyta knyga.
Vis tik iš kalėjimo temų neišbrisite?
M: Žmonės domisi. Aną dieną atvažiavo pas mane rimtas, solidus veikėjas iš kito miesto, susidomėjęs „zekų" literatūra. Aišku nepasisakė, kas toks, bet nustačiau jo tapatybę per „google" - davė savo el.pašto adresą. Išsiaiškinau - apygardos teismo teisėjas. O visai neseniai atvyko vaikinas žmonai nupirkti „Nostalgijos". Sako: „Gera knyga, perskaičiau sėdėdamas Italijos kalėjime." Pasirodo, mano knygos skaitomos ne tik Pravieniškėse, bet ir Italijos kalėjimuose... Kitas pažįstamas pasakojo, kad kažkokiame Maroko rūsyje patupdyti už narkotikus lietuviai studijuoja „Žvėries kailyje". Fantastika!
Kodėl šių dienų jaunimas atsiduria kalėjimuose? Net atokiausiuose kraštuose?
M: Vieni galbūt iš kvailumo, kiti - iš godumo. Bet daugelis - dėl geidžiamo turto, pinigų... Keista, juk gyvenimo prasmė - ne kaupti turtą, o nebūti priklausomam nuo turto, t.y. tobulėti dvasiškai.
Kam dabar rūpi dvasiniai dalykai...
M: Kiekvienai dvasinei būtybei. Manau, daugelis, netekę laisvės, susimąsto. Juk turi tam laiko. Pasėdėję kalėjimuose, gal būt pakeičia mąstymą, o išėję iš ten - gyvenimo kryptį... Bet kiekvienas atsivertimas įrodomas darbais.
Turbūt daugeliui tas darbas sunkus, kaip Sizifui ridenti akmenį...
M: Kad ir koks atrodytų darbas sunkus, turi save nugalėti. Tik nugalėjęs save, pakeitęs mąstymą, gali keisti aplinką.
Ar knygos gali pakeisti mąstymą?
M: Jeigu stora knyga užplosi kam nors per pakaušį... O šiaip kiekviena knyga žmogui kažką duoda. Vienam vienokį, kitam kitokį suvokimą. Ypač, jeigu skaitytojas izoliuotas ir netekęs laisvės. Tuomet aštresni pojūčiai...
Kad ir Maroke, ar Italijos kalėjimuose?
M: Kad ir Sacharos dykumoje...
