Spalio 28-ąją Vilniaus „New Yorko“ klube „Liūdni slibinai“ šventė jau trečiąjį savo gimtadienį Lietuvoj itin nepopuliariu „4D” ir, kiek labiau mėgstamu, „3D“ formatais. Puikiai pamenu tuos tolimus laikus, kai ši „grupė“ tik atsirado: it koks visiems žinomas slaptas gandas keliavo žinia apie „labai fainą grupę“. Laikams bręstant Slibinai išleido ir albumą, kuris ragino tautą, ir per televizijos ekraną ėmėsi dažniau matyti, ir neabejotinai ištikimi klausytojai spėjo išsiilgti antro muzikos rinkinio.
Kalbant rimčiau, keista, kad Aistės Lasytės, Vaido Kublinsko ir Dominyko Vaitiekūno „tridemas“ yra toks populiarus. Grupė, kurios pagrindinis įnagis – ironija, o visas emocinis krūvis sukoncentruotas ties „kaip“, o ne tik „kas ir ką“, ganėtinai keistas pupulyčių ir krepšinio himnų kontekste. O gal tik išimtis iš taisyklės?
Lyginant su autorės pirmuoju matytu šios „grupės“ koncertu, pokyčiai akivaizdūs: stipresnis ir guvesnis bendravimas su publika, konceptualesnis atlikimas, jau nekalbant apie išaštrintą parodijos žanrą. Jie netgi subūrė savo individualią šokėjų komandą – „Liūdna pažiūrėti“. Jeigu reikėtų apibendrinančiai nusakyti šį susivienijimą, galima būtų jį pavadinti muzikiniu parodijos savotišku teatru arba teatrališka muzikine parodija. Parodija, žinoma, tik gerąja prasme. Smagu, kai perdėtas rimtumas, kuriuo piešiami mūsų kultūrinių oligarchų įvaizdžiai, nepakitę nuo pradinėje mokykloje taip mėgiamo graudaus ir perspausto patoso, įgauna naujas formas, kai tautosakiniai („Karvytis“) ir „sportiniai“ atributai („Futbolo kamuolys“) atgyja, nusimetę įkyrėjusį naftalinišką dulkių sluoksnį.
Atskira eilute privaloma paminėti naująsias liūdnas dainas, kurios tikrai džiugina, o ypač puikią odę tikrajam vyriškumui – dainą „Jeigu aš būčiau vyras“, ir dar puikesnį visišką žiūrovų pasimetimą, kurio provokacija ateityje galėtų tapti labai gyvybingu ir vertingu dar vienu Liūdnų slibinų įnagiu.
Teatrališkumas, kad ir kas tai bebūtų, yra antras pagal svarbumą Liūdnų įnagis, tiesa, kaip ir visi aštrūs daiktai, kartais kliudantis. Nes, kai atrodytų kiekviena smulkmena pernelyg „atrepetuota“, kyla, tarsi pasiklydus erdvėj, nebylus klausimus: kodėl, jei čia spektaklis, publika nesėdi ir plepa apie tai, ką pagalvos jų mama, kai šiandien negrįš namo...
Na, o pabaigai, sveikinant su labai liūdna gimtadienio švente, palinkėtina Liūdniems slibinams būti dar liūdnesniems ir linksmesniems, nes geras ir liūdnas lyrizmas, kurio taurios dozės visada labai gerai nuliūdina, kartu mosikuojant su ironijos špaga.
