Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Martyno Švėgždos von Bekker'io koncertas

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker jau ne pirmą kartą lankėsi Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje, tačiau šįkart savo pasirodymą norėjo atlikti išskirtinai kamerinė...

Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker jau ne pirmą kartą lankėsi Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje, tačiau šįkart savo pasirodymą norėjo atlikti išskirtinai kamerinėje aplinkoje, tad į renginį buvo galima patekti ribotam kiekiui žmonių. Kadangi vasarą leidžiu būtent šiame Zanavykijos miestelyje, sumaniau pasinaudoti galimybe išgirsti smuiko virtuozą.

Mano įspūdžiai po koncerto dar visai „švieži“ ir turbūt tokios muzikos bei renginių gerbėjams gali pasirodyti „nerafinuoti“, bet gi blogų įspūdžių nebūna, o aš, nebūdamas tokios muzikos žinovu, tiesiog noriu pasidalinti mintimis, kurios lyg tie smuiko garsai, plevena mano galvoje.

Griškabūdžio bažnyčia yra tikras klasicizmo architektūros šedevras ir tokiems koncertams puikiai tinka, nes akustika be jokių papildomų įgarsinimo priemonių leidžia pajusti puikų skambesį. Smuiko virtuozas pademonstravo savo sugebėjimus ir atlikimo technika, manyčiau, buvo tikrai nepriekaištinga, įspūdinga. Kartais atrodė, jog grojama keliais instrumentais, nes smuikininkas spėdavo ir pasišvilpauti, ir išgauti akustinės gitaros garsus. Tai jis darė atlikdamas savos kūrybos kūrinį, kuris buvo kupinas emocijų. Kol kas koncertą aptariau tik su savo močiute, tačiau ji sakė, kad per šį kūrinį įsivaizdavo Osvencimos kalinius, lėtai žygiuojančius stovykloje... Man nuotaika atrodė pakilesnė.

Ir nors mūsų muzikinis išsilavinimas šia prasme labai menkas, tačiau tuomet vertinimo kriterijai vėlgi gan originalūs. Kaip koncertą vertina kiti žmonės deja nepasiteiravau. Tik man užstrigo vieno labai mažo vaiko elgesys, kuomet skambant Heinrich Wilhelm Ernst kūriniui, vaikas su savo senele sėdėjęs netoli klausyklos, kurioje paprastai kunigas klauso nuodėmių, ėmė krumpliukais barškinti į medinį suolą. Garsas buvo panašus į tą, kai pabeldžiama atlikus išpažintį. Gal berniukas pasąmoningai beldė, norėdamas, kad smuikininkas jau baigtų savo „išpažintį“, kurią jis nuoširdžiai atliko virpindamas instrumento stygas... Bet kuriuo atveju nesutikčiau su vaiku, nes man šis Heinrich Wilhelm Ernst kūrinys kaip tik buvo pats mieliausias ausiai. Pakankamai greitas, su aiškia kulminacija, leidžiantis mintimis nuklysti kažkur toli...

Bet štai viena moteriškė girdėjau išeidama sakė, kad gailisi, jog neatsinešė priemonių manikiūrui. Laiko koncertui rado, bet matyt pasijuto, jog galėjo jį panaudoti produktyviau. Hmm.. Vaikas gal ir buvo verčiamas eiti į šį koncertą, bet moteriškės niekas varu nevarė. O aš galėčiau pridurti, kad koncertas neprailgo nors man tokia muzika kažkodėl labiausiai būtų priimtina kaip tam tikras fonas. Tik ne tvarkantis nagus, o, pavyzdžiui, geriant vyną kur nors terasoje, kur aplinkui daug gėlių, pučia šiltas vėjelis... Tad kamerinė aplinka matyt kol kas ne man.

Kalbant apie interjerą, pasigedau būtent gėlių. Čia galėtų būti visa atskira istorija apie tai, kaip buvęs klebonas fantastiškai išpuošdavo maldos namus ir kaip dabartinis gėlių nemėgsta, bet kam ji įdomi. Smagu tai, kad kunigas bent jau tarė padėkos žodį, tačiau tokio žodžio pasigedau iš pradžių. Smuikininkas tik pasilabino ir pristatė kūrinius. Taigi – smagu, kad į mažus miestelius, į nuostabias erdves atvyksta tokie iškilūs muzikantai. Dėkui už tai organizatoriams ir gerbiamam Martynui.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt