Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Menininkė Eglė Tamulytė-Shaltmira: drąsių kūrėjų moterų skaičius Lietuvoje vis dar gėdingai mažas

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Turbūt kaip ir daugelis šios jaunos, tačiau jau stiprų ir lengvai atpažįstamą braižą turinčios kūrėjos vardą sužinojau garsiai nuskambėjusios Pamėnkalnio galerijoje vykusios...

Turbūt kaip ir daugelis šios jaunos, tačiau jau stiprų ir lengvai atpažįstamą braižą turinčios kūrėjos vardą sužinojau garsiai nuskambėjusios Pamėnkalnio galerijoje vykusios parodos „Vaginos atsiprašymai“ metu. Seksualumo, fatalizmo ir lengvos melancholijos lašeliais ant galerijos grindinio lašantys Shaltmiros pseudonimu besidangstančios grafikės Eglės Tamulytės darbai patraukė savo drąsa, savitu ir neatstumiančiu feminizmu, savistaba ir skoninga ironija. Bet didžiausia įspūdį padarė tai, kad šiai kūrėjai didžiai nusispjaut ant tokių kaip aš nuomonės. Menininkė pateikė dešimt savo įsakymų, tarp kurių ryškiausiomis raidėmis it 11-asis Dievo įsakymas žiba „Neatsiprašinėk už buvimą savimi“ nurodymas. 

Atrodo, kad po šios parodos menininkės gyvenimas įgavo tikrai įspūdingą pagreitį – kūrėja pristatė save ne tik Berlyne, bet ir egzotiškoje Serbijoje, kur buvo pakviesta dalyvauti laidos filmavime.

Buvo begalo įdomu sužinoti, kaip iš Eglės Tamulytės kūrėja virto toji neįprastos stilistikos kūryba gimtosios šalies vandenis drumsčiančią Shaltmira, kuo ši kūrėja gyvena, kodėl daro tai, ką daro. Įteikus kūrėjai lapą ir keletą įvairiaspalvių pieštukų iškart pradėjo ryškėti tam tikri Shaltmiros portreto bruožai.

 

- Iš tavo darbų į mus irstančių kūnų fone nuolat žvelgia pačios įvairiausios seksualumo apraiškos. Kuo tave taip traukia šios priešybės?

 

- Nuolatos mąstau apie tai, kad esu čia ir dabar, apie visa ko laikinumą ir nebūtį. Gyvenimas – kaip  meilės aktas kapo duobėje: blyksnis euforijos ir pabaiga. Laikas eina nestabdomai, aidi „skardinio būgnelio“ (aliuzija į Giunterio Graso romaną „Skardinis būgnelis“,-  aut. past..) dūžiai.  Kūniškumas, seksualumas, aistra – tai žmogaus gyvastis, priešprieša nykimui. Reikia, kiek tai įmanoma, švęsti gyvenimą, nepamirštant, kad visa praeis, prarasim tai, ką turim ir patys išnyksim. Eros  ir Thanatos (senovės graikų mitologijoje: Erotas – meilės dievas, Tanatas – mirties personifikacija,- aut. past.). Gyvenimo ir mirties instinktai – neišsemiama tema.

 

- Skaičiau, kad net būdama maža mergaitė piešdavai sekso scenas. Gal gali papasakoti, kaip toji nepadorius paveikslėlius piešianti Eglė Tamulytė pamažu virto į Eglę Shaltmirą?

- Atėjo diena, kai pagalvojau, kad reikia išsiaiškinti, ką reiškia bučiuotis, tad pasiėmiau savo lėlę Virginiją ir nusprendžiau pasibandyti su ja. Mama pamatė ir sugėdino, kad mergaitės su lėlėmis nesibučiuoja. Daugiau taip nebedariau. Nuėjau piešti. Piešiniuose visi gali bučiuotis su visais.
 

- Shaltmira reiškia bijanti šalčio (metaforiškai – sąstingio). Ar daug sąstingio ir stagnacijos regi aplink save? 

 

- Pastaruoju metu depresija tapo kasdieninio vartojimo žodžiu:
-Ką tu?
-Ai nieko, depresija.

Šis žodis jau prarado dalį savo prasmės ir galios. Galbūt tai labiau nuoroda į pavargimą gyventi. To paties mirties instinkto dominavimą. Tenka nuolatos grumtis, kad neprišaltum prie grindų. Savo aplinkoje turiu nemažai vienokių ar kitokių psichologinių problemų turinčių žmonių, gerai, kad galim išsikalbėti, padėti vieni kitiems išsikapstyti, atsispirti nuo dugno, atrasti savyje motyvacijos, bet galų gale padėti sau gali tik pats, toks mano įsitikinimas. Vis dėlto niekam neįdomūs nuolatos verkšlenantys ir pasyvūs depresuotojai. Sakoma, kad pats esi penkių tave supančių artimiausių žmonių vidurkis, todėl stengiuosi išlaikyti stiprių žmonių ratą aplink save.

 

- Esi kilusi iš provincijos miestelio. Kaip tavo ankstyvąją kūrybą priėmė pedagogai ir bendramoksliai?

 

- Kol mokiausi Griškabūdyje buvau pirmūnė, lankiau dailės studiją bei fortepijono pamokas ir niekam per daug neužkliūdavau. Nebent susimušdavau su kokiu klasioku.Tuo metu vaikai buvo vertinami pagal tai, kaip gerai jie mokosi, o daugiau ar mažiau visi kažką peckiojo. Dažniausiai į save dėmesį atkreipdavo nebent laimėjusieji kokį rajoninį piešinių konkursą,. Į mokyklą paštininkė laimėtojams atnešdavo siuntinį su padėka ir abejotinos vertės prizu  (tarkim, žali širdutės formos akiniai ir baltos pėdkelnės). Aišku, slapčiomis visad norėdavosi sulaukti pagyrimų ir paskatinimų. Jų nesulaukus, galvodavau, kad čia kažkokia klaida, nes negali būti, kad mano darbas nebūtų pats geriausias.  Dar ir šiandien pas save turiu vaikystėje nupieštą gėlę su prierašu : „Čia mano geriausias piešinys, argi jis ne puikus?!“ Man iš tikro linksma atsiminti save tokią.
 

- Ar galima sakyti, kad visą gyvenimą kovojai už galimybę būti savimi? Galbūt dabar pradėjai kovoti ir už kitų laisvę nuo visokiausių apribojimų? 

 

-  Visi dabar mintyse į šį klausimą kylantys atsakymai skamba banaliai, bet tos bendrinės tiesos ir yra paprastos. Gyvenimas yra kova, tiek ir su savim (vidinio pasaulio lygmenyje), tiek ir už save išoriniame pasaulyje. Gimei vienas – vienas ir mirsi. Žinoma, aplink ima burtis bendraminčiai. Palaikau man imponuojančius menininkus, asmenybes, taip pat man artimas, sudominusias idėjas, tačiau nepriklausau ir neplanuoju priklausyti jokiems judėjimams, frontams, lygoms ar organizacijoms. Esu už savo nuomonės išsakymą naudojant meno raiškos formas. Esu už tai, kad kiekvienas pasirinktų tai, kas jai ar jam geriausia, ir kiti neturėtų teisės šių pasirinkimų sumenkinti. Nesiveliu į tuščius ginčus, nes tai – laiko švaistymas.

 

- Ar tavo kūryba yra labai autobiografiška? Galbūt idėjų semiesi iš draugų patirčių, kasdienių situacijų?

 

-  Kūryba – tai kalbėjimas, priklausantis nuo vidinės būsenos ir nuotaikos. Kartais norisi išsipasakoti arba kalbėti metaforom, o kartais užsivedi filosofuoti arba tiesiog nori smagiai pajuokauti ir pasinerti į absurdą. Praeina diena, kita – ir mintys visai kitos. Taip ir susidaro piešiniuose esančių žinučių įvairovė. Prie proceso prisijungę pašaliniai žmonės pakrauna savo energija, įstrigusią informaciją permąstai ir galbūt tai įjungi į savo pasakojimą. Kartais piešiu tai, apie ką kažkada galvojau, bet jau nebegaliu įvardinti. Gal buvusio pokalbio nuotrupas. Gal kažkada patirtus jausmus, kurį.  Retai apsieinu be žmonių vaizdavimo. Labiausiai domina veidai, burnos, veido išraiškos. Tie žmonių atvaizdai iškraipyti – juk kad per laiko tarpą išsikraipo ir pati atmintis. Atmintis, rodos tas vienintelis dalykas, kuriuo gali pasitikėti, bet kartu tai tas pats, kaip tikėti veidrodžių kambario atvaizdų realumu.

- Tavęs pačios nestebina, kad tam tikri žmonės gana lengvai priima tavo kūrybą? Tuo pačiu, kaip vertini kritiką savo atžvilgiu?
 

- Laikausi nuostatos – „Ačiū tiems, kurie su manimi, o kitiems – sėkmės.“ Stengiuosi netrukdyti kitiems daryti savo darbus, ir noriu, kad kiti man netrukdytų daryti savo. Konstruktyvi kritika kūrybos atžvilgiu iš žmonių, kuriuos gerbiu – vertingas dalykas. O visokie beprasmiai komentavimai ir įžeidinėjimai nekelia emocijų.

- Labai mėgsti S. Becketto kūrybą. Tavo darbuose taip pat sunku nepastebėti tam tikro beprasmybės prieskonio. Ar beprasmybės jausmas yra kažkas nuolat tave persekiojančio? 

-  Nepersekioja. Užmiegu ir pabundu su beprasmybe, kartu su ja sėdamės prie stalo, tariamės, ką darysim, kas iš to išeis. Po to apsimetu, kad nieko nežinau ir pasineriu į kokį nors sumanymą, o tada nieko nematau aplinkui. Tuo metu man viskas atrodo labai prasmingai ir gerai.


Taip jau nutiko, kad atsakymų visad ieškojau knygose. Dar prieš mokyklą paprašiau tėvų, kad pamokytų mane skaityti ir rašyti, nes jaučiau, kad knygose yra kažkokia paslaptinga informacija ir man reikia išmokti ją atkoduoti. Skaičiau visas knygas iš eilės. Su geriausia vaikystės drauge lenktyniaudavom, kuri greičiau perskaitys pasiimtas knygas iš bibliotekos, ir kartu eidavom klausti, gal atvežė kažką naujo. Aišku, kartais pervertindavau savo jėgas, atsimenu, šalia pasidėjusi tarptautinių žodžių žodyną, būdamas dvylikos bandžiau skaityti filosofo I. Kanto „Praktinio proto kritiką“. Teko atidėti ateičiai. Beckett'ą atradau vėliau, besimokydama gimnazijoje. Atsimenu, kaip tuo pačiu metu bibliotekoje atradau šio autoriaus „Molojų“ ir Sigito Parulskio esė rinkinį „Nuogi drabužiai“. Vakarais paskaitydavau tai vieną, tai kitą knygą. Nuo įspūdžių prieš miegą keisdavosi vaizdai: sieros pilnų Parulskio personažo ausis keisdavo Beckett'o ramentai ir skarmalai. Tai buvo visiškai nauji rašymo stiliai, su kuriais nebuvau susidūrusi anksčiau. Tas juodas humoro jausmas ir absurdas atitiko mano vidinį toną. Kiek pastebiu, dabar cituoti yra tarsi blogo tono ženklas, nereikalingas demonstravimasis ar panašiai. Bet man vis tiek – mėgstu cituoti, turiu citatų prirašytus sąsiuvinius ir pribraukytas pieštuku knygas,.

 

- Neabejotinai, turi nusistačiusi labai savitą santykį su feminizmo idėjomis. Kiek tau pačiai jos yra artimos?

 

-  Persikrausčius į Vilnių patekau į stiprių muzikos kūrėjų vyrų terpę. Charakteris neleido man pasyviai stebėti, kaip nuvertinamos moterys bei jų darbai ir klausytis, kad kažką tikrai įspūdingo ir vertingo neva gali sukurti tik vyrai. Kovojimas už stiprias moteris ir lygiavertę jų kūrybą tapo kasdienybe. Žinoma, tai visų pirma buvo kova už save. Manau, kad per keletą metų situacija truputėlį pasikeitė į gerą, bet aktyvių ir drąsių jaunų moterų kūrėjų skaičius Lietuvoje vis dar yra gėdingai mažas. 2011-ųjų vasarą gyvenant Londone man į rankas pakliuvo knyga „Riot Grrrl: revoliution girl style now!“, jei kada pritrūksta motyvacijos veikti – šita knyga man iškart padeda pasikrauti.
 

- Ar esi labai reikli sau? Kokią dalį tavo kūrybos mes išvystame, kitaip sakant, kokia neįtikusių piešinių, eskizų  dalis keliauja į šiukšliadėžę?

-  Prieš keletą metų permąsčiau, kad nėra kada kurti blogai. Kitaip sakant, ką darai – daryk gerai, arba iš viso nedaryk. Nesustoju piešti (ar kokia mano darbo sritis bebūtų), kol nepasiekiu patenkinamo rezultato.

 

- Kaip vertini praėjusius metus? Džiaugiesi pasiekimais ir išaugusiu dėmesiu tarptautiniu lygmeniu?

 

- Sutikdama 2012-uosius, pasakiau sau, kad tai yra, mano, Drakono metai, ir jie bus patys geriausi. Taip ir buvo. Galbūt čia ir suveikė tas tikėjimas. Aišku, ir valia bei darbas. Išleidau pirmąjį savo kreivam menui skirtą ziną „Excessive Voyeurism“, taip pat komiksų ziną „Red, sore and itchy“, trims savaitėm išvažiavau į Olandiją, kur dalyvavau tarptautiniam medijų ir performansų projekte „Wonderous stories“, turėjom bendrą finalinį performansą Amsterdame, taip pat Olandijoje surengiau pirmąsias savo komiksų kūrybines dirbtuves „Comixphobia“. Vėliau pristačiau savo zinus Vilniaus knygų mugėje. Netrukus atidariau pirmąją personalinę parodą „Rūdninkų knygyne“, vėliau Vilniuje suorganizavau pirmąjį meno šou „GRRRA“, vėliau ir grafikos ir garso menų sintezei skirtą renginį, dariau madų šou „Art'erija“ skirtą body-art'o performansą. Aplankiau Šiaulius ir Šakius su „Comixphobia“ komiksų dirbtuvėm, Reformatų parke suorganizavau body-art'o performansą „Veido ir kitų kūno dalių nematyti niekada“. „Tebūnie naktis“ metu dalyvavau „Meno duobės“ parodoje „Varpų šešėly“, „Level B“ renginio ŠMC metu atlikau performansą „Paskutinis vyro žodis“.

Buvo dar daug smulkių renginukų, dalyvavimų kitų leidžiamuose zinuose, taip pat dalyvavimas bendroje parodoje „Drop Dead Fest 2012“ festivalio Berlyne metu. Pristačiau save Berlyno zinų mugėje. Po to sekė kelionė į Pančevo miestą (Serbija). Elektrikos galerijoje bandėme Rusijos avangardo rašytojų kūrinių pavyzdžiu sukurti komiksų knygą. Serbijoje prabuvau savaitę, kurios metu kartu su kitais projekto dalyviais piešėme komiksus, surengiau body-art'o sesiją, palikau savo piešinį ant galerijos sienos, apsilankiau vietinėje Pančevo televizijoje, kur daviau interviu laidai, kurios pavadinimas į anglų kalbą verčiasi kaip zoom. Tada vėl keliavau į Berlyną, kur dalyvavau grupinėje parodoje „Exquisite Corpse / Cadavre Exquis“, taip pat pardavinėjau savo zinus ir sukurtus marškinėlius. Pamiršau paminėti, kad rugsėjo 7 ir gruodžio 7 su organizacija „SHA:TRI:AH“ organizavome renginius „Cum green“ #1 ir #2,  „Dj party plus LIVE UV BODYPAINTING“.
 

shaltmira.com nuotr.

ALEKSANDRAS RIMDŽIUS

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt