Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

NUOMONĖ. Spektaklis „Visuomenės priešas“ prilygo režisieriaus Jono Vaitkaus fiasko

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje 2011 m. lapkričio 11, 12 dienomis visi norintys turėjo galimybę išgirsti pasaulinės dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno žodžius – žiūrovams pristatyta šio norvegų rašytojo drama „Visuomenės priešas”. „Visuomenės prieše” dramaturgas dar labiau išryškino nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, Ibseno pjesė „Visuomenės priešas” šiandien ypač aktuali.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje 2011 m. lapkričio 11, 12 dienomis visi norintys turėjo galimybę išgirsti pasaulinės dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno žodžius – žiūrovams pristatyta šio norvegų rašytojo drama „Visuomenės priešas”.

„Visuomenės prieše” dramaturgas dar labiau išryškino nenuspėjamą minios elgseną bei jos palaikomos politinės sistemos ydas. Pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, Ibseno pjesė „Visuomenės priešas” šiandien ypač aktuali. „Kaip šiandien visuomenė su žmogumi bendrauja? Ir kaip bendrauja tam tikri visuomenės sluoksniai?”, – tokius klausimus spektaklyje prieš premjerą teigė kelsiąs Lietuvos teatro kumyru tituluojamas režisierius.

Pagrindinį Tomo Stokmano vaidmenį kūrė aktorius Dainius Gavenonis. Deja, šiam tikrai pajėgiam aktoriui šiuo kartu pritrūko įtaigos. Beveik viso spektaklio metu pakeltas balsas žiūrovų neįtikino. Vytautas Anužis, įkūnyjęs miesto valdytojo Peterio Stokmano vaidmenį, bet buvo vienintelis spektaklio aktorius, kuris aktorinės meistrystės pastangomis sukūrė tikrai įsimintiną vaidmenį. V. Anužis tikrai gali tikėtis scenos kryžiaus teatro dienos proga už antro plano vaidmenį.

Deja, kitų aktorių kuriami personažai pasirodė mažiau įtikinami ir tapo tik pilka mase. Spektaklyje taip pat vaidina Viktorija Kuodytė, Gabrielė Malinauskaitė, Eglė Prakaitaitė, Marcelė Zikaraitė, Dainius Jankauskas, Julius Paškevičius, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, Tadas Montrimas, Arūnas Sakalauskas, Paulius Tamolė, Edgaras Bechteris, Martynas Nedzinskas, Remigijus Bučius, Rimantas Bagdzevičius, Darius Meškauskas ir kiti – iš viso šešios dešimtys aktorių, tarp kurių – ir patyrę scenos meistrai, ir ką tik Lietuvos teatro ir muzikos akademiją baigę jaunieji aktoriai, ir kūrybiniai bei techniniai teatro darbuotojai.

J. Vaitkaus naujoji premjera sukėlė visuomenėje nemaža šurmulio. Tai primena J.Vaitkaus premjeras sovietmečiu, kai dauguma jaunojo ir solidaus žiūrovo verždavosi į teatro sales vedami vidinės laisvės troškulio, kad įkvėpti gaivaus plačių pažiūrų žinių ir tiesos apie žmogų, santvarką. Tik kažin, ar apie tai dera ir padoru kalbėti laisvoje Lietuvoje, kai gyvename savo pačių susikurtoje valstybėje, patys sukūrę taisykles, kuriomis vadovaujamės, ar ne?

Rėksmingas kalbėjimas, užduodamas režisieriaus, kuris bando atverti visuomenės žaizdas, yra daugiau nei farsas. Pats režisierius vadovauja Rusų teatrui, visus sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos laikus nebuvo  „parištas”, turėjo galimybę kurti visuose Lietuvos teatruose. Tad kyla pagrįstas klausimas, jei jau režisierius atskleidžia visuomenės ir politikos ydas, kodėl jis pats nedrįsta keisti visko eidamas į politiką, į savivaldą ir panašiai?

Juk tokią įžvalgą turinčiam ponui visi keliai būtų atviri. Tačiau čia mes ir matome tą patį konformizmą – norą būti jaukioje saugiai aprūpintoje terpėje, karts nuo karto pasipuikuojant tomis „įžvalgomis”. Dvilypumas, apie kurį kalbama spektaklyje, lygiai tiek pat įsivešėjas ne tik H. Ibseno, ar šių laikų parodomoje visuomenėje. Bet jis čia ir dabar. Režisierius dėl kąsnio prieš rinkimus apdergia liberalus (tekstai atvirai kalba apie tai) tiek ir aktoriai (už gerą atlyginimą) gali kalbėti ir juodinti bet kokį žmogų nesirenkant seną ar jauną, žydą ar musulmoną, vyrą ar moterį.

Kalbėjimas apie užsakymus Ibseno pjesėje ir  J.Vaitkaus spektaklyje  „Visuomenės priešas” atspindi šiandieninę užsakomąją spaudą ir meną, kurio jėgą bei įtaigą galima kreipti bet kokios propagandos link. Todėl pavadinti šį spektaklį propagandiniu šou prieš rinkimus būtų pranašiška.

Pabaigai norisi pacituoti labai taiklius Agnės Zuokienės žodžius, išsakytus socialiniame tinkle iš karto po premjeros: „Pasirodo, lietuviai gali sugadinti ir genialaus H. Ibseno kūrinį, kuris aktualus buvo ir prieš 100 metų ir dabar. „Visuomenės priešas” – nacionalinio teatro spektaklis –  vakarykštė premjera, kuriame labai garsiai, bet neįtikinamai rėkiama. Jei jau teatro grandai pasidavė pops’ui – eilinį kartą dėkoju Dievui, kuris „be 5 minučių” sustabdė mane nuo mano išsvajotos teatrologės specialybės. Jei kas rastų… pačią pjesę – mielai kelis kartus ją perskaityčiau pati ir rekomenduočiau kiekvienam – ji nereali, o spektaklis – tai tik „Šok su manim” ar kito šou pakaitalas… Iš vakarykščio vakaro didžiausiu įspūdžiu man liks pažintis rūbinėj – ar nėra paradoksalu, kad paskutinieji paltus pasiėmė kūdikio besilaukianti moteris bei grupė vėžimėliuose sėdinčių žmonių, kuriuos vienija prieš 20 metų patirtos avarijos bei stuburo traumos. Tereikėjo kelių žodžių, kad visi sutartume, jog tikroji tiesa yra labai tyli, bet iškart atpažįstama…”

Sunku paprieštarauti tokiems žiūrovės žodžiams.

Apmaudu tai, kad tokie spektakliai stipriai kompromituoja visą teatro meną, tad ar nereikėtų politikams, kurie ir skiria pinigus šiam teatrui, vieną kartą pareikalauti bet minimalios atsakomybės ir iš pačių teatralų? Kad „visuomenės priešai” netaptų teatro meno priešais.

Deividas Jakučionis

Komentarai
Temos Teatras
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt