Gegužės 27 dieną daugelyje Lietuvos mokyklų abiturientus skambutis paskutinį kartą kvietė į pamoką. Visus dvylika metų erzinęs pamokų pradžioje ir pradžiugindavęs pamokos pabaigoje, tą dieną jis skambėjo kitaip. Vienas skambutis, kaip laiko mašina, pravežė mus per visus nerūpestingus mokslo metus.
Dažniausiai paskutinio skambučio šventė būna pilna juoko, bet kartais ir ašarų. Nuo pat ankstaus ryto panelių namuose vyksta atsakingas pasiruošimas, nerimaujama. Galvos skausmu tampa ir įmantresnės transporto priemonės suradimas ar būdas, kaip ją papuošti. Nors viskas ir suplanuota, bet likimas gali iškrėsti pačių baisiausių šunybių. Taip nutiko ir keliems Žemynos gimnazijos 4g klasės mokiniams.
5 valandą ryto negailestingai suskambėjo žadintuvas pranešdamas, kad atėjo „paskutinioji“ diena. Greitai pašokus iš lovos ir išgėrus kavos susidėliojau visos dienos planą. Prieš išvažiuojat turėjom tradiciškai balionais papuošti vienos klasės draugės automobilį. Na taip, dauguma pasakytų: „Moteris prie vairo – lauk bėdos“. Bet kai dvi panelės prie vairo...
Paruošusios balionus pajudėjome link mašinos. Žmonės planuoja, o likimas juokiasi. Taip... Mus linksmai pasveikino „miegantis“ mašinos akumuliatorius. Ir kas galėjo pagalvoti, kad pasipuošusios suknelėmis ir aukštakulniais bandysime krauti akumuliatorių? O kur vaikinai? Na, jais mes nelabai galėjome pasididžiuoti... Laikrodis nenumaldomai skubėjo, tačiau gelbėtoją mes radome – bendraklasės tėtis tuoj pat atskubėjo moteriškai komandai į pagalbą. Mašina užvesta, balionai pakabinti – judam pirmyn. Bet negali juk būti viskas gerai. Pakeliui nuskrido visi mūsų balionai su viltimi, kad laimingai nuvažiuosim į vietą...
Pirma stotelė turėjo būti auklėtojos namai. Bet, atrodo, jog tą dieną pildėsi visi mano ištarti žodžiai... „Dabar taip važiuojam ir užgęstam vidury gatvės. O tada jau būtų viskas...“, – garsiai pamąsčiau. Ir ką jūs galvojat... Užgesom prieš „Ozo“ prekybos centrą. Na, šį kartą vaikinukai nepabijojo išlipti ir pastumti mašinos, deja, tai nepadėjo. Negana to, tą rytą pasitaikė ir gan nedraugiškų žmonių... Teko „pasibučiuoti“ su krovininio automobilio kampu, kuris mums nunešė šoninį veidrodėlį. Nejaugi taip sunku pastebėti? Šiaip ne taip įsukom į kiemą ir bandėm ieškoti pagalbos. Stabdomos mašinos nestojo, o sustoję vairuotojai nelabai kuo galėjo padėti... Dviese su drauge nubėgome iki autoserviso, kur jaunas vaikinukas sutiko padėti jaunosioms vairuotojoms...
Atrodo, kad toks „šaunus“ rytas nieko gero nežada likusiai dienai... Bet vėliau viskas vyko sklandžiai: malonūs pašnekesiai auklėtojos namuose, maža šventė ant Gedimino kalno. Taip pat į orą paleidome žibintus su savo ateities svajonėmis ir geriausiais norais. Buvo be galo malonu, kai visi Žemynos abiturientai susikabino į didelį ratą ir pažadėjo vieni kitiems siekti savo svajonių. Žinoma, prieš tai vaikinams buvo iš ko pasijuokti: juk ne kiekvieną dieną pamatysi jauną panelę su aukštakulniais, lipančią, o gal ir bėgančią, į negailestingai aukštą Gedimino kalną.
Paskutinis skambutis – tai diena, kai gali pasijusti tikra žvaigžde. Tik įėjus į mokyklą mus pasitiko fotoaparatų blykstės, dovanos ir visa kita. Ir liūdniausia dalis – paskutinė auklėtojos pamoka. Ašarų labai daug nebuvo, visi linksmai prisiminėme tuos kartu praleistus metus, kas buvo gero ir blogo. Auklėtojos prisiminimo dovanėlės, žodžiai, kurie mus lydės dar ilgai.
Paskutinis skambutis – rūpesčių metas ne tik abiturientams, bet ir vienuoliktokams, nes jie turi mus išlydėti. O vienuoliktokai tikrai nustebino. Profesionaliai parengtas Žemynos televizijos kanalas, dainos, šokiai. Tai ilgai išliks mūsų visų atmintyje.
Dvyliktokų testamentas ir atsisveikinimo dovanos mokyklai... Juokas, ašaros, nelaimingi atsitikimai, pačios įsimintiniausios akimirkos – visa tai lydi mus visus tą paskutinį kartą žengiant į klasę...
