Dabar populiaru
Publikuota: 2014 sausio 23d. 09:04 , atnaujinta: 2014 sausio 23d. 11:28

Po spektaklio: OKT „Žuvėdra“ – klasikinio teksto ir šiuolaikinės formos harmonija

D.Matvejev nuotr.
D.Matvejev nuotr.

Pastaruoju metu ne viename Lietuvos teatre (pavyzdžiui, OKT „Dugne“, „Atviro rato“ spektakliai „Ofelijos“ ir „Meilė trims apelsinams“, „No Theatre“ ne-apdovanojimai „No Awards“,...

Pastaruoju metu ne viename Lietuvos teatre (pavyzdžiui, OKT „Dugne“, „Atviro rato“ spektakliai „Ofelijos“ ir „Meilė trims apelsinams“, „No Theatre“ ne-apdovanojimai „No Awards“, nors, tiesa, pastarojo asmeniškai matyti neteko) pasirodė teatrui dedikuoti spektakliai, kuriuose skamba tikrų aktorių autentiškos teatrinės išpažintys, pagrįsta kritika kritikai ir viltys. Juose ryškiausiai teigiama teatro – kaip gyvo organizmo, girdinčio savo širdies plakimą, – idėja. O labiausiai ieškoma to vienintelio ir geriausio kontakto su sočiąja publika. Šie spektakliai, leisiu sau pasakyti, yra patys sėkmingiausi įrodymai, kad teatras gyvas ir jis šaukiasi girdinčios publikos. Toks ir naujausias Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Žuvėdra“ pagal Antono Čechovo to paties pavadinimo dramą.

Anot Oskaro Koršunovo, „Žuvėdra“ – tai trečioji spektaklių triptiko „Hamletas“ ir „Dugne“ dalis. Abu jie (išskyrus „Hamletą“) rodomi OKT repeticijų salėje, kurioje nei publika nuo aktorių, nei aktoriai nuo publikos nepasislėps. Rizika it katalizatorius, virtęs svarbiu iššūkiu abiems ketvirtosios sienos pusėms.

Abejoju, ar reikia pristatyti Antoną Čechovą ir jo keturių veiksmų dramą „Žuvėdra“, kurioje kalbama apie susikurtų jaunystės idealų griūtį, komplikuotus žmonių likimus ir santykius, kai jaunystė yra kančia, kurios vėliau imama ilgėtis, supratus, kad tik ji buvo tikrasis gėris. O taip pat apie teatrą, naujų formų paiešką ir su tuo susijusius išbandymus.

Pirmoje O. Koršunovo spektaklio „Žuvėdra“ dalyje aktualizuojamos šiuolaikinės teatro išraiškos formos tiek per pasakojamą istoriją, tiek kuriant antiteatrališkojo teatro įspūdį, kai kuriama aktorių ne-vaidinimo iliuzija. Trepliovas (aktorius Martynas Nedzinskas, beje, Trepliovą vaidinantis jau antrąkart, pirmasis – Rimo Tumino režisuotoje „Žuvėdroje“) pristatęs spektaklį, kuriame vaidina jo mylimoji Nina (jaunosios kartos aktorė Gelminė Glemžaitė), tampa akistatos tarp pripažinimo ir ne-pripažinimo įkaitu, kai menas pavirsta menu tik tada, kai jį tokiu įvardina viešoji nuomonė. Antroje dalyje, nukritus idealizmo uždangai, ši klasta paaiškėja. Pirmoji dalis buvo kaip aliuzija į dabartį, į tokį teatrą, koks jis dabar (prisiminus „Dugne“, „Paskutinė Krepo juosta“ ir kt.), o antroje atsiranda tarsi nuorodos į ankstesnius Oskaro Koršunovo teatro spektaklius, lyg žvilgsnis į juos iš laiko perspektyvos.

Ši „Žuvėdra“ yra dramatiška, aštri ir skaudi, galų gale konceptuali. Kur norėti ir gauti yra daug blogiau už norėti ir negauti. Kur iš visų pusių kenčiantis ir nekenčiantis Trepliovas dar ir pats save drasko, išgyvendamas (ir priverstas išgyventi) vieną kraštutinę emociją po kitos. Arkadina (Nelė Savičenko) – skrega, valdinga manipuliatorė, kuri, jei reikia, dėl savo tikslo šliaužia keliais ir nepraranda orumo. Ji – stipri ir nuožmi, galinti čia pat ir glostyti, ir mušti. Dėl jos meilės ir pripažinimo kovojantis Trepliovas dukart pralaimi lyriškam savimylai Trigorinui (Darius Gumauskas), kol galiausiai, nors ir susitaikęs, pasiduoda.

Dar viena šio spektaklio stiprybė – kruopštus aktorių darbas, kai kiekvienas iš spektaklio veikėjų yra unikalus, tik su jam būdingomis savybėmis ir vertybėmis, nevengiant psichologinės motyvacijos. Lengvai pokštaudami ir galbūt todėl tik dar artimesni, savaip išgyvena A. Čechovo užduotą ir nulemtą tam tikrą asmeninę tragediją. Visi jie – gyvi ir dinamiški, čia ir dabar galintys persikvalifikuoti iš pagrindinių veikėjų į ne pagrindinius ir atvirkščiai.

Šioje „Žuvėdroje“ klasikinis kūrinys ir šiuolaikiška forma tarpusavyje dera kaip niekada harmoningai. Pradedant nieko neveikimo atmosfera, kai, užuot „dirbus darbą“, tik kalbama, konfliktų vystymu, kruopščiu aktorių darbu ir baigiant tekstu, kuris svarbus visame spektaklyje, o ne tik orientacinis.

„Žuvėdra“ – toks spektaklis, po kurio norisi, pasislėpus tamsiame kampe, viską permąstyti. Stiprus spektaklis.

Spektaklyje vaidino Dainius Gavenonis (Dornas), Darius Meškauskas (Sorinas), Rasa Samuolytė (Maša), Giedrius Savickas (Medvedenka), Airida Gintautaitė (Polina), Kirilas Glušajevas (Šamrajevas, kurį vaidino sausio 18 d. rodytame spektaklyje), Nelė Savičenko (Arkadina), Darius Gumauskas (Trigorinas), Gelminė Glemžaitė (Nina), Martynas Nedzinskas  (Trepliovas) ir Oskaras Koršunovas (režisierius). Kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė, muzika – Gintaras Sodeika.

Temos: 1 Teatras
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt