Kai už lango įsigali ruduo su savo rūkais, lietumis ir vėjais ima ir prisireikia nuoširdaus vakaro. Tokio, kur galėtum išgirsti ką nors, kas paliestų ir bent truputėlį sukrėstų (juk menas visada sukrečia). Tokius vakarus šį rudenį siūlo naujas muzikinis ciklas „Kalbanti muzika“, kur rūkuose skęstantį vakarą pasitikti buvo galima su Andriumi Kaniava bei jo bendražygiais – Sigitu Mickiu ir Aleksandru Ten.
Kokie būna tie vakarai? Kiekvienas – vis kitoks, savaip mielas. Galbūt galima apie juos pasakoti taip, kaip Andrius pasakoja apie savo dainas: „Vienos jų – kaip seni vaikystės draugai, jų kontūrai jau išblukę, daug kas išsitrynę iš atminties, o likę tik tai, kas geriausia buvo būnant kartu. Kitos – kaip draugai, kuriuos matai kiekvieną dieną, galbūt šiek tiek pabodę, tu žinai, kaip baigsis kiekvienas jų anekdotas, bet tik kurį laiką jų nepamatai ir supranti, kad kažko trūksta. O trečios... jos tokios tolimos, bet vieną dieną staiga ima ir pasidaro artimos bei mylimos.“
O galbūt tokius vakarus būtų galima lyginti su nuoširdžiu pokalbiu prie puodelio arbatos – Andrius atsakinėjo į klausytojų užduotus klausimus apie save. Tikriausiai daugelis norėtų išgirsti apie savo mėgiamo atlikėjo baimes, mylimiausius gyvūnus ar smagiausius įvykius tarnaujant armijoje.
Lygiai taip pat tokie vakarai tikriausiai visai nebūtų tokie, kokie yra, be dainų, į kurias atlikėjai sudeda visa ką jaučia. Ir kai nežinia kelintą kartą girdimą dainą išgirsti naujai, kai nugara perbėga mažytis šiurpuliukas, gali suprasti, kad vakaras išsipildė. Ir kad tai geriausia vieta iš visų, kuriose galėtum būti šią akimirką...
