Koncertu Vilniuje kanadietė atlikėja Chinawoman baigė savo turą po Baltijos šalis, kuriuo vainikavo eilę pasirodymų Rytų Europos miestuose. Ir, atrodo, viskas buvo taip, kaip turėjo būti – sausakimšoje salėje užteko atitinkamos erdvės nuo scenos skleidžiamoms melancholijos bangoms rezonuoti, o į koncertą mielai mane pakvietusi Jorė prisipažino, vienam vakarui tapusi lesbiete.
Kai penktadienį ,,Loftas“ paskelbė Sould Out‘ą kito vakaro koncertui, didžioji dalis amžinai vėluojančių ir iki paskutinės akimirkos neapsisprendusių nuleido rankas arba net pasijuto ramiau – nuo tos sekundės lyg Damoklo kardas kabantis pasirinkimo klausimas pasidarė daug paprastesnis. Didžiausi fatalistai aiškiai suprato, kad būtent likimas (o ne Naujamiesčio klubas, nusprendęs savo salėje susodinti žiūrovus lyg čiopornus meškučius filharmonijoje stipriai priglaustomis prie kilnojamų kėdučių šiknomis ir šitokiu būdu iššvaistyti begalę brangios erdvės, tačiau pasidaryti gražų kiekį piaro stebuklingo žodžių junginio ,,visi bilietai išparduoti“ pagalba) pakoregavo jų vakaro planus viena ar kita linkme, o mėgėjai ,,tiesiog susirasti gerą progą nueiti į pusiau pižonišką renginį papigiai arba naxaliavu“ ėmė ir patraukė kitur – kas į – kaip viskas paprasta - kokteilių baru save pravardžiuojantį kaboką, kas į Fizikų dienų uždarymo iškilmes – jeigu kažkur giliai širdyje jautiesi nuo eksperimentinės fonetikos besilydančia ir senmergystės baubą po lova slepiančia filologe, kitų alternatyvų pastarajam variantui ieškoti nereikėjo net dėl vaizdo.
Mano vakaro scenarijus buvo sužlugdytas dar net nepradėjus mintyse kurti detalaus jo plano – iš vakaro į Facebook‘ą parašiusi Jorė išsidavė, turinti man ypatingą misiją, tačiau penktadieninės komos banguose ši misija taip ir liko neįvardinta - savaitgalio pradžios grindų graibymo ceremonija turi retą savybę užgožti net labai svarbius gyvenimo darbus, tiek ilgalaikius, tiek trumpalaikius.
Visa laimė, kad Jorė – žmogus atkaklus. Jei ne ji, pirmojo Chinawoman pasirodymo Vilniuje nei pamatyčiau, nei išgirsčiau. Jau kitą dieną, kovojant su senu draugu paxmielu liaudiškais pasivaikščiojimų gryname ore bei šiek tiek modernesniais besočio aktyvintos anglies rijimo būdais, gavau iš kolegės sms‘ą, skelbiantį, kad komercinio pasiūlymo turinys jau yra išdėstytas asmeninėje žinutėje socialinio tinklo, kurio pavadinimo kartoti nebeverta, platformoje.
Atkaklumas – dar ne viskas. Be kita ko, nenumaldomai artėjant svarbiajai vakaro daliai Jorė ne juokais nekantravo, todėl atsiversti interneto naršyklės nebespėjau – kita žinutė, parėjusi į telefoną, kvietė kelias valandas iki artimiausio vidurnakčio praleisti su ilgamete drauge ,,Lofto“ klube. Į klausimą ,,ar nori?“ atsakiau ,,tai paliubomu“ ir viskas aplinkui tapo daug aiškiau.
Laikas eina, kai kas keičiasi
Tiesa, kartu su kvietimu apsilankyti po gamyklinės paskirties patalpų skliautais Naujamiestyje, klausant reto gerumo koncerto, gavau dar pasiūlymą parašyti apie tai, ką pamatysiu ir išgirsiu. Ne būtinai tą pačią naktį – galbūt ryte arba šiek tiek po pietų. Viskas turėjo priklausyti nuo mano būsenos, stovio, pasibaigus vakarui, fizinių galimybių ir išorinių aplinkybių. Dar turėjo praeiti šiek tiek laiko tam, kad įspūdžiai spėtu susigulėti. Arba ne, jeigu įspūdžių susigulėjimas situacijoje, kurioje atsidurčiau po koncerto būtų ta blogybė, kuri pasirodytų, esanti didesnė.
Išgirdęs pastarąjį pasiūlymą, pasakiau, kad čia yzi pyzi, bet tada iš karto pasigalvojau apie namų darbus. Nežinau, ar tą vakarą klube atsirado žmogus, kuris gyvenime nebūtų spėjęs išgirsti Chinawoman, tačiau tokių tarpui savęs negalėjau priskirti jau nuo... gana seniai. Problema buvo ta, kad savo paskutinį iPodą prieš gerus porą metų išmaudžiau nepaprasto smagumo gegužės pradžios liūtyje – tokioje, kuri prasideda įsibėgėjus popietei ir yra lydima griaustinio, drebinančio langų stiklus. Ir dabar, besitenkindamas sena gera ,,Noške“, kuri toli gražu nėra ,,Lumia“ turėjau susidurti su žiauria realybe – akimirksniu persimesti į portatyvų grojaraštį porą albumų fiziškai man nėra įmanoma. Tad, krapštydamas iš atminties lyrics‘us (o pastaruosius, dar dėkui Dievui, turiu savybę neblogai atsiminti) ir bandydamas niūniuoti sunkiai žmogaus pamėgdžiojamas sintetines melodijas klausiausi Chinawoman iš atminties.
Prieš maždaug pusantrų metų, besiruošdama Maskvoje rengiamam ,,Avant“ festivaliui, viename iš savo interviu Michelle Gurevich (būtent taip pase įvardijama pastarojo vakaro žvaigždė) prasitarė, kad šiuolaikiniame muzikos kūrimo procese jai labiausiai imponuoja pigus soft‘as ir interneto suteikiamos galimybės - ,,leidžiančios tokiems diletantams kaip aš kurti muziką ir burti savo auditorija“. Tikrų diletantų ,,Lofto“ scenoje prisižiūrėti ir prisiklausyti jau spėjome, todėl atlikėjos mintį mums suprasti nesunku.
Čia aptariamą veiksmą koncentruojantis Naujamiesčio klubas turi vieną didelį minusą – net būdamas VIP‘as arba gyvendamas už kampo apšilimui prieš bet kokį čia vykstantį renginį turi susirasti kaboką. Su Jore bandėme apšilti ,,Šnekutyje“. Beveik pavyko, tik po pirmo alaus mus palydintiems liūdniems veidams teko aiškintis, kodėl mistinę vietą ,,prie kiaušinio“ paliekame nepragėrę nė dvidešimties litų – suprantate, gerbiamieji, mūsų laukia didelis ir gražus koncertas. Ir, atrodo, jau vėluojame.
Iš tikrųjų, mums tik pasivaideno, niekur mes nevėlavome – nors ir buvome šventai įsitikinę tuo, kad viskas yra priešingai. Skelbdama asmeninį kvietimą, Jorė kažkodėl pareiškė, kad renginio pradžia aštuntą, o koncertai ,,Lofte“ nevėluoja. Drįsau jai paprieštarauti ir jau po kurio laiko sužinojau, kad Facebooke paskelbta, jog scenoje ,,Chinawoman“ pasirodo devintą. Į klubą bandėme įžengti dvi minutės po, tačiau atidarę duris, išgirdome, kad laukiančiųjų tarpe jokio sujudimo nenusimato, tad uždaręs duris, ramiai pabaigiau cigaretę.
Vacation From Love
Paskutinį savo singlą Chinawoman išleido kaip tik šiemet. Jis taip ir vadinosi - ,,Vacation From Love“. Maždaug po metų pertraukos nuo singlo ,,To Be With Others“ ir pustrečių metų nuo paskutinio albumo ,,Show Me the Face“ pasirodymo. Iki jų dar buvo pirmas singlas ,,Russian Ballerina“ (2008 metai) ir pirmas albumas ,,Party Girl” (2010). Vinilinių plokštelių laikai seniai praeityje, tad vien iš įrašų neprasimaitinsi – pirmasis rimtas europinis Michelle Gurevich turas 2011 metais apemė virš dvidešimties scenų – be keturių pasirodymų Berlyne, dusyk išgirsti save Chinawoman suteikė progą Sankt-Peterburgo melomanams bei pagerbė savo apsilankymu tokias vietas kaip Gala Hala Liublianoje, Stodolos klubą Varšuvoje ar Belgrado Grad‘o kultūros centrą – pastarąjį taip pat dukart. Tų pačių metų lapkričio mėnesio turas geografiškai išsidėstė Senojo žemyno vakaruose ir padovanojo gausėjančiam jos gerbėjų būriui šešiolika didelių koncertų tarp Paryžiaus ir Prahos.
2012-aisiais atlikėja pirmąsyk aplankė Baltijos šalis, pasirodydama Rygos Laba Daba festivalyje. Šiemet ji jau spėjo apsilankyti Talino muzikos savaitėje, o kitą vakarą vėl nudžiuginti savo koncertu Rygos gyventojus. Pilietei Michelle Gurevich atostogos nusimato dar negreitai, kadangi pasirodymų scenoje datas ji jau dabar yra išsidėliojus iki pat vasaros pradžios.
,,Lofte“ jau įpratome matyti ir girdėti kažką gerai žinomo ne tik mums ir ne tik Lietuvoje. Nors eilę prie įėjimo įveikėme keletą minučių po devynių vakaro, o pagaliau gavę savo vipines apyrankes dar šiek tiek užtrukome ropšdamiesi į balkoną ir įvertindami apšvietimo sąlygas vakaro įamžinimui, klubo erdvėse girdėjome aidint tik senas geras melodijas iš plokštelės. Kažką girdėjome, kažką matėme, tačiau iš esmės – nieko ypatingo. Įprasta laukimo atmosfera ,,Lofte“, persimaišanti su vidiniu erzeliu dėl itin keistai išskirstytos erdvės, kurioje labiausiai ,,dzin, gerai“ įspūdį pjovė nesibaigiančios jau kažkada mano minėtų kilnojamųjų kėdučių eilės. Kam jų reikėjo, paslaptis ir man, ir, kaip vėliau paaiškėjo, pačiai vakaro žvaigždei. Arba paslaptis buvo sukurta dirbtinai. Gali būti ir taip.
Kai laukimo atmosfera jau ėmė užknisti juodai, galiausiai pamatėme balkoniuku pro mus besigrūdančią Chivawoman grupę, kaip priklauso, lydimą Viktoro ir apsauginio. Galiausiai apsauginis kažkur pasimetė, Viktoras ne itin akivaizdžiai užmetė gero konco palinkėjimo gestą ir, skambant gausiems plojimams, Chinawoman pasirodė scenoje. Ir koncertas prasidėjo.
Neakivaizdi atmosferos valdymo pamokėlė
Kaip ir priklauso padoriam, ilgai lauktam koncertui, hitai pradėjo skambėti ne iš karto. Pirmą žodį, trauktą ne iš seniai žinomų dainų eilučių, auditorijai atlikėja tarė po gerų dvidešimties minučių nuo oficialios vakaro pradžios. Neaplenkė Vilniaus ir gerai Chinawoman pasirodymams žinomas epizodas iš praeities koncertų – atlikėja scenoje, o prieš ją minia susėdusių kėdėse žiūrovų. Pirmas Michelle raginimas atsistoti ir... jokios reakcijos. Prieš ir po yra plojimai, yra ovacijos, yra kontaktas. Tačiau šią akimirką panašu, kad vyksta žaidimas, kurio taisykles žino tiek šiapus, tiek anapus scenos borto esantys. ,,I give you a permission“. Jei tik norite pakeisti salės išplanavimą. Paversti sėdimas vietas stovimomis. Tačiau – nea. Visi sėdi toliau. Ir tai kartojasi, kartą, du, iki stebuklingų, jau ne viename koncerte girdėtų žodžių - ,,Who will be the first?“ – Viens, du, tris – lėtai, paeiliui, užpakalis po užpakalio...kėdės tuštėja. Mes su Jore pakylame nuo kiliminės dangos prie scenos. Nuspyriame sėdmaišį. Mūsų bomž chill baigėsi. Kiekvienas koncertas turi mažiausiai dvi dalis. Scenarijus turi egzistuoti net labiausiai kameriniuose.
Tada visi šoka, visi juda ir jau skamba hitai. Tai tęsiasi ilgai. Labai ilgai. Koncertas nesibaigia per anksti, o kai Michelle atsisveikina, būna ilga pauzė iki biso. Iki tol, kol į ,,Lofto“ sceną ji sugrįžta paskutinįsyk šį sezoną. Pirmasyk nuskamba kažkokios iš jaunystės žinomos dainos koveris – Aguzarovos ,, Ты, толъко ты“. Ir šviesos užgęsta.
Per visus šiuos metus į Naujamiestį veiksmą sutraukiantis klubas galiausiai išmokė susitvarkyti su eilėmis prie rūbinės. Galbūt sėkmingų įgyvendinant šią užduotį tapo sprendimas paltų ir striukių kabinimą apmokestinti vieno lito mokesčiu. Galbūt. Tačiau šiaip ar taip, po koncerto ,,Lofte“ ilgai užsibūti neteko. Pro tik iš pažiūros sunkias metalines duris išlindę į lauką dar apsidairome, ar aplink įėjimą yra likę šio vakaro koncertą anonsavusių plakatų. Nors jų jau bekabo tik keli, labiausiai sau tinkančius sugebame atsirinkti. Šiek tiek apiplyšusius, vyniojamės į ritinėlius. Jorės ritinėlis panašus į surištą pergamentą, mano – į gėlių puokštę. ,,Gerai, kad apiplyšę – sako man kolegė – tokie jie pasakoja savo istoriją“. Istoriją, vainikuota šio vakaro Chinawoman pasirodymu – ne bet kur, o čia pat – Vilniaus Naujamiestyje.
