Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Sirenos 2011“: „Amfitrionas“ – liūdnojo vaizdo spektaklis

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

2011 metų pavasarį buvo pristatytas Artūno Areimos spektaklis „Amfitrionas“ . Tai – dviejų dalių komedija pagal to paties pavadinimo XX a. vokiečių dramaturgo Peterio Hackso pjesę apie dievo Merkurijaus (vaidina Tomas Rinkūnas) užmačią apsimesti Amfitrionu (Tadas Gryn), kad „nusavintų“ jo žmoną Alkmenę (Agnė Šataitė). O ką pasirinks ji pati?

2011 metų pavasarį buvo pristatytas Artūno Areimos  spektaklis „Amfitrionas“ . Tai – dviejų dalių komedija pagal to paties pavadinimo XX a. vokiečių dramaturgo  Peterio Hackso pjesę apie dievo Merkurijaus (vaidina Tomas Rinkūnas) užmačią apsimesti Amfitrionu (Tadas Gryn), kad „nusavintų“ jo žmoną Alkmenę (Agnė Šataitė). O ką pasirinks ji pati? Pati istorija nė iš tolo nei didinga, nei intriguojanti, tačiau bėda ne tai. Bendrausia prasme, blogiausia, ką galėjo padaryti režisierius, tai neieškoti naujų formų, idėjų, ženklų, nepildyti charekterių naujomis spalvomis, o palikti lyg antikinius – su viena kauke. Puikiai įkūnytas dramatiškas ir pricipingas Alkmenės personažas. Kaip niekada charekteringai ir iki šiol nematytomis spalvomis suspindo Agnės Šataitės kuriamas vaidmuo: su visa harmoninga emocijų amplitude, santūri, bet griežta ir galinga. Martynas Nedzinskas,  atrodytų, jau nebe pirmą spektaklį (pavyzdžiui, G. Varno „Publika“) tarsi išsineria iš velniai žino kelinto kailio, ir jo Sosijaus – rimto juokdario arba vergo filosofo – vaidmuo ant savo „pečių“(„skėčio, palapinės, nesvarbu kaip pavadinsi“) nešė didžiąją spektaklio dinamikos. Geriausiai derinęs absurdą ir išmintį (t.y. pjesės tekstą, kuris, beje, apskritai visai neblogas) buvo tvirta spektaklio atrama, jungusi ir ne kartą gelbėjusi. Kad skirtingi laikotarpiai, kaip šiuo atveju antika ir darbartiniai laikai, derėtų tarpusavyje (ypač kalbiniai kodai), turėtų būti itin stipri pagrindžianti motyvacija. Visais kartais, kai tik stilistiškai atsirasdavo nuorodos į dabartį (gėrimai iš skardinių, kalbėjimas į mikrofoną), jau nekalbant apie kreipimusis į žiūrovus spektaklio metu, lyg reikėtų juos žadinti (savotiška aliuzija į „Kur jūsų rankos!?”) spektaklio „ritmas” suirdavo intonaciškai ir turinio prasme. O kur dar visiškai neargumentuota ir netgi neįmanomą suprasti pabaiga... Belieka tikėtis, jog ilgainiui vaidinant susistyguos „Amfitriono“ balansas, ritmika, sumažės nereikalingų scenų ir atsiras novatoriškų idėjų... Spektaklis pristatomas ir turbūt laikytinas komedija, tačiau man asmeniškai tai buvo vienas iš liūdniausių reginių kokius tik teko matyti. Jei salė gali aistringiausiai kvatoti, kai vienam iš veikėjų užmaukšlina šuns galvą, tai tikrai norisi pakartoti Sosijaus žodžius: „Šuo? Juokinga? O kas jeigu šašuotas?“.
Komentarai
Temos Teatras
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt