Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Spektaklis „Išėjimo nėra“ : dar yra kur neišeiti

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

„Pragaras - tai kiti“ -  Sako Ž.P Sartre žymiausioje savo pjesėje Išėjimo nėra. Bet apie ką visgi ši pjesė? Apie pragarą? Ar mirtį? O gal tiesiog žmogų esantį tarp/prie/link kito...

„Pragaras - tai kiti“ -  Sako Ž.P Sartre žymiausioje savo pjesėje Išėjimo nėra. Bet apie ką visgi ši pjesė? Apie pragarą? Ar mirtį? O gal tiesiog žmogų esantį tarp/prie/link kito žmogaus. Užtenka dviejų žmonių ir gali tapti palaimintu, prakeiktu ar net visažiniu. Regis tai universalaus laiko ir sociumo pjesė, kurios dalyviai išties esam mes visi, nepriklausomai nuo mūsų orientacijos, gabumų, baimių ar nekaltumo ribų.

Kad nenuskambėtų keletas būsimų frazių įžūliai, įvesiu visus į kontekstą. Istorija paprasta. Trys žmonės, izoliuoti vienoje patalpoje, užgriozdintoje buržuazinės 19 a. Prancūzijos interjero detalėmis. Ketvirtas veikėjas, durininkas, suteikiantis mums pradinę informaciją, apie šį pabaigos neturintį izoliacinį pastatą su koridoriais, kitais kambariais ir visa kita nelogiškai skambančia informacija. Susipažindami, vienas po kito, veikėjai po truputį atskleidžia savo troškimus, praeities ir dabarties nuoskaudas bei priežastis, kodėl jie yra šioje patalpoje, kuri po kurio laiko, įvardijama, kaip pragaras. Štai paaiškėja, kad „dailus salionas“ yra ne kas kita, kaip pomirtinė kankinimo įstaiga. Ir kas čia įvyksta? Prasideda aistringas noras sužinoti, su kuo turėsi "gyventi". O tai juk pavojinga. Įsivaizduokite. Pavyzdžiui, jei žinai, kad autobusas, kuriuo važiuoji pats, veža be sustojimų į kalėjimą ir vien tik kalinius, gi nemanysi, jog kiti važiuojantieji yra stovyklautojai. Čia ta pati situacija. Kai žinai, už ką pats esi pragare, gi negali galvoti, jog kambario kolega yra už mažesnį nusikaltimą. Taigi po truputį pradedi klausinėti kiekvieną iš "kambariokų", ir kuo daugiau juo domėtis, kad atsikratyti dėmesio į savo pusę ir neišpažinti savų nuodėmių. Todėl, mūsų salione, įsižiebia aistringas kankinimo žaidimas.


O grįžtant prie realybės, šį mįslingą Ž.P.Sartre žaidimą, jaunasis teatro režisierius Ignas Basijokas, sugalvojo įveikti ir pasidalinti atradimais (arba spėjimais) Spalio 13, 14 dienomis, Menų spaustuvės kišeninėje salėje. Kaip teigia pats režisierius, ši medžiaga diktuoja mažą, lokalią, leiskit patikslinti, kamerinę erdvę. Kai veiksmas esą arti žiūrovo, įtraukiant jį į pragariškają atmosferą. Čia stabtelėsiu. Galbūt teiginys teisingas, tačiau kodėl pasirinkta forma, prieštarauja užmojui? Kamerinė aplinka reikalauja iš spektaklio stiprios atmosferos (atmosferos, kurią kuria ne tik muzika, šviesos, o ir režisūrinis sprendimas), emocinės veikėjų ir siužeto dinamikos ir minimalios butaforijos.

Ką mes matom čia? Griozdiškas, sunkias metalines kėdes (suoliukus ar kažkokį netikėta naujo dizaino darinį), mistinį koridorių, kuris jau lyg ir kuria nesibaigiančios erdvės pojūtį, tačiau nepanaudotas nuskęsta lempų šešėliuose. Taip pat galėtume čia prigretinti durininko personažą. Neaiškios formos, paslaptingas vyras, kuris iš gremėzdiško juodo silueto tapo baltais naktiniais vilkinčiu ištįsėliu, tarsi žiūrėtumėm į vieno tono, vieno veiksmo, siaubo filmą su epizodiniu siaubūnu praplaukančiu antram plane. Spektaklio pradžioje, neaiškios formos ir vyro galva intrigavo, tik deja, iki pirmųjų žodžių.  Taigi, personažas, kuris galėjo būti atmosferinė grandis, esantis tarp materijos ir  (pragaro) realybės, tapo balta varna, labai jau „štampiška“ išvaizda bei tiesiog „jokiu“ balso tonu.

Spektaklio tempas keistas. Vietomis jis prailgsta, vietomis lyg sustingsta ir nebesupranti kodėl antroji pusė tarsi virsta vienu ilgu „De žavu“. Pasikartojančios grubios, smurto ir manipuliacijos pilnos scenos praranda prasmę ir nebesuteikia jokios informacijos (ar poveikio, jei jo buvo siekta). Jautrūs ir subtilūs momentai, kuriuose personažai griebiasi už paskutinių šviesos mirksnių tarp jų ir pasaulio (artimųjų ir vietų kismas po jų mirties), atrodo esą panašesni į televizinį serialą, negu į trapų žmogiškumo likučių rinkimą. Ir regis, čia bandoma kurti paveikumą tiek taškinių šviesų pagalba, muzikiniu takeliu, tačiau bandymai, pasilieka tik bandymais ir nepasiekia žiūrovo.

Tačiau. Visgi, nesupraskit klaidingai. Dėl to, jog yra ką pakomentuoti, šis spektaklis ir yra geras. Tai kaip inspiracija, jog ši medžiaga dar gali būti gvildenama, pjaustoma, glostoma, dėliojama ir kitaip interpretuotina teatro scenoje. Juk premjera, tai tarsi žodžio Startas reikšmė. Pradėję bėgti bėgikai, dar negali teigti, jog pralošė arba atvirkščiai, laimėjo. Spektaklis turi įgauti gyvybės, būti matomas, komentuojamas, kritikuojamas, giriamas ar peikiamas. Svarbu - dirginti publiką.

Galbūt tokia trasa spektakliams reikalinga, kad režisierius rastų tikrąjį savo braižą, tą gal perdėtai, o gal ne,  vadinamą „režisūrinį sprendimą“ ir įlašinti į Ž. P. Sartre pjesę naują gyvybę ir prasmę, kuri atrakintų ne tai, kas akivaizdu perskaičiuos medžiagą, o tai, ko dar nežinome arba  pasąmoningai jau seniai trokštame žinoti. Ir žinoma, kiekviena kritika pati gali būti nuginčyta, tačiau kartu, joje yra ir tiesos. Tekstas atsirado, nes buvo ką pasakyti. O reziumuojant – puikus bandymas, tačiau kol kas, negimęs. Kol kas.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Teatras
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt