Dedamės lagaminus į „Tamstą”. Ką pasiimti? Kad festivalininko-naujoko nesuėstų aplinka, reikia turėti bent kelis būtinus daiktus:
Palapinę. Kad ir kaip didvyriškai būtum nusiteikęs, ką darysi, kai nulūš visi kiti?
Gėrimų ne stiklinėje taroje. Čia jau – pagal skonį.
Draugų. Kiekis priklauso nuo poreikių, nepriklausomybės tausojimo arba renginio išvakarių, kai susipykstama dėl teisių į priekinę automobilio sėdynę.
Telefoną. Naujosios technologijos žmones kiek pakvailino, tačiau pasimetimą didelėse erdvėse padarė neįmanomu, valio.
Keisčiausias spintos iškasenas, kurių šiaip nevilki. Festivaliams – kaip tik, o gal ir stiliaus jausmą kas nors pagirs, nufotografuos ir įdės į „Pravdą”, prirašę šmaikštų komentarą. Ura!
Guminukus. Botų masiškumą festivaliuose galima atleisti, nes jis funkcionaliai atsiperka. Nūdien Vilniuje tokia paplitusi skrybėlės, paaugusių plaukų ir akinių nuo saulės kombinacija – kiek sunkiau paaiškinama, tačiau, garantuojame, bus tokia pat dažna. Išsiskirk.
Žibintuvėlį. Naktį gali tekti ieškoti egzotiškiausiose vietose užmigusių draugų. Tarsi Velykų rytą – margučių.
Tris „tušonkės skarbonkes” (dėl visa ko).
Dantų šepetėlį ir pastos. Palapinės sugyventinis tau padėkos.
Rankšluostį. Daugiafunkcinė gėrybė, padedanti kaitintis saulutėje ant nepatogių paviršių arba suvynioti šlapias kojines liūties metu.
Pagal situaciją – kremą nuo saulės arba lietpatį. Arba abu. Kaip sako skautai: „Visada pasiruošęs!”
Vandens. Nes sveika. Ir „kitą rytą”, ir visais kitais atvejais.
Prezervatyvų. Nes norime to, ar nenorime, festivaliai – tai šiuolaikinės bakchalijos, duodančios peno nepatogiems „tiesos ar drąsos” klausimams ilgais žiemos vakarais. Ir – dar kartą – skautai.
Fotoaparatą. Dėl daugybės, daugybės priežasčių. Prisiminimams, pažintis megzti („Duok kontaktus, atsiųsiu”) bei joms prisiminti kitą rytą (kartais reikia).
Šaldiklį, kuris neką tepadės šaldymo klausimais, todėl baigs savo gyvenimą nuskendęs ežere ar išniekintas kur nors miške. Jei negaila.
Tuščią kosmetikos krepšelį. Nes... nagi!
Jei rūkai – cigarečių. Nes „našarnikai” iš tiesų niekam nepatinka
Automobilį. Tuo atveju, jei meilė palapinėje atrodo pabodusi, visada galima grįžti prie žemdirbiškų „Audi 100” šaknų.
O aš asmeniškai dar pasiimsiu „markerį” – širdutėms ir autografams ant svetimos odos.
Gal ką pamiršau? Prašau priminti, kad nepraslystų pro kuprinės skyles.
