Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vandens lelijų jūra

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Niekada nebuvau didelė vasaros mėgėja. Nemėgstu karščio (skauda galvą), nesidomiu vandens telkinių keliamais džiaugsmais (bijau nuskęsti), tačiau liepos mėnesį kolegoms nusprendus pasigamtinti (paplaukioti baidarėmis, panakvoti palapinėse) neturėjau kur dingti.

Niekada nebuvau didelė vasaros mėgėja. Nemėgstu karščio (skauda galvą), nesidomiu vandens telkinių keliamais džiaugsmais (bijau nuskęsti), tačiau liepos mėnesį kolegoms nusprendus pasigamtinti (paplaukioti baidarėmis, panakvoti palapinėse) neturėjau kur dingti. Iškart susidariusi negatyvų vaizdą: drėgna, nėra jokių patogumų, uodai, vabalai, kažkokios žolės, ėmiau morališkai ruoštis kelionei.

Rinkomės iš kelių maršrutų, kol galiausiai laimėjo upė Būka, esanti Aukštaitijos nacionaliniame parke. Reikėjo nusigauti į Ignalinos regione esantį Ginučių kaimą, Genovaitės ir Valdo Gaidelio sodybą.

Kuomet mus nuvedė į miško proskyną prie ežero, mano vienintelė mintis buvo: o dangau, kiek uodų ir kodėl čia taip šlapia? Tačiau apšilusi ir įsikūrusi ėmiau bandyti mėgautis esama gamta.

Atėjus rytui jau buvau psichologiškai nusiteikusi „atlaikyti“. Įsėdusi su kolege į raudoną baidarę vis dar buvau pasiryžusi „ištverti“. tačiau tik paplaukus kelis šimtus metrų supratau, kaip smarkiai klydau. Mes atsidūrėme vandens lelijų jūroje... Baltų, geltonų, sklendžiančių skaidriame vandenyje... pasijaučiau nejaukiai, nes netikėtai man pačiai, šis vaizdas mane sužavėjo. Ir kuo toliau plaukėme, tuo gamta darėsi vis įspūdingesnė. Plaukiant mišku storos medžių šaknys rėmėsi į seklias pakrantes, ilgos nulūžusios šakos nardė sustingusios gilumoje...

Užsimerkiau. Saulė pirštais lietė akis ir juos raminančiai glostė. Įmerkiau nusvirusias rankas į vandenį ir nieko nebedariau. Aplinkui skraidė laumžirgiai, siūbavo nendrės. Užverčiau galvą į viršų ir grožėjausi medžių vaikinais. Tokia ramuma. Saldu. Visi darbai liko kažkur mieste. Jaučiausi lyg Niekados šalyje, kurioje gyvena fėjos, o vaikai niekada neužauga.

Upė buvo nusėta mažais tilteliais, nuberta išpuvusių rąstų. Mes tai pasilenkdavome, tai įbrisdavome basomis kojomis į upę, kad perneštume baidarę virš atsiradusių kliūčių. Šiltas vanduo lietė odą. Braukiau rankomis per vandenį ir stebėjau, kaip linguoja žolės.  Galiausiai viename ežerų mes su rūbais sušokome į vandenį ir plūduriavome. Aš net pamiršau, jog bijau gylio (žinoma, tik įšokusi į vandenį, tai prisiminiau, bet turėjau apsauginę liemenę, kuri kėlė į paviršių).

Mes grįžome į stovyklavietę ir supratau, kad noriu dar.

Kitądien užpuolus audrai nuo šalto vėjo slėpėmės šiltoje upėje, mūsų galvos kaip grybai kyšojo virš vandens. Pasiklydome ir neradome kranto – nuplaukėme gerokai per toli – bet visai dėl to nesijaudinome.

Galų gale prisijaukinau uodus, o šlapi batai nebetrukdė šypsotis. Susipakavusi daiktus atgal į mašiną, supratau, kad galbūt vasara ir nėra toks blogas metų laikas. Ir aš vėl noriu plaukti baidarėmis.

Komentarai
Temos Jūra
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt