Vilniaus mokytojų namų kiemelyje vienas populiariausių kino ir teatro aktorių, taip pat režisierius, bardas Kostas Smoriginas sukvietė miesto gyventojus į autorinį koncertą, kuris jau prieš kelias savaites buvo spaudoje vadinamas išskirtiniu. Kodėl išskirtiniu? Kostas Smoriginas dažniausiai, pastaruoju metu, koncertuoja kartu su bičiuliais Neda Malūnavičiūte ir Olegu Ditkovskiu, todėl sulaukti jo solinių koncertų tapo retenybe.
Koncerto metu skambėjo dainos iš rudenį išleisto Kosto Smorigino albumo tuo pačiu pavadinimu „Albumas“. Taip pat skambėjo visiems gerai žinomos, mylimos ir pamėgtos dainos „Raganiukė“, „Paukščiai“ ir kitos. Užgrojus pirmiems „Paukščių“ akordams virpėjo širdis, todėl tikrai galima sakyti, kad šis koncertas išskirtinis dar ir dėl paties atlikėjo – nuoširdaus, mokančio šiltai bendrauti su publika ir svarbiausia, kuriančio muziką, kuri suvirpina širdį, priverčia nusišypsoti ir, tiesiog, jausti muziką.
Tiesa, turiu prisipažinti, kad dėl šypsenų, rašydama sakinį prieš tai, labiau galvojau apie savo išgyvenimus, nuotaiką ir jausmus koncerto metu. Didžioji dalis publikos tarsi suakmenėjo, o pro objektyvą stebint žmonių veidus galėjai nejučia susipainioti ar ne į šarvojimą salę pataikei. Stebint žmones pro tą patį objektyvą, jei užmatydavo, kad juos fotografuoju, veido mimika neretai pasikeisdavo iš akmeninės į piktą, tik kad mane nelabai gąsdino tie pikti žvilgsniai, veikiau kėlė juoką – juk nuotraukose susiraukę ir pikti būsite jūs, ne aš. Muzika skambėjo nuostabi, tikra ir gyva, tikriausiai, gyvesnė už daugumą susirinkusiųjų. Sako, kad lietuviai nemėgsta šypsotis, koncerto metu kilo įtarimas, kad galbūt paprasčiausiai nemoka. Nesitikėjau išsišiepusių amerikiečių stiliaus nepailstančių šypsenų, tačiau nesitikėjau ir graudulio persmelktų veidų. Nuoširdžiai atliekamos, nuostabios, gražių tekstų baladės alsavo šiluma, ir iš tiesų, mačiau keletą svajingų veidų, mačiau ir šypsenų, tačiau mažai, pernelyg mažai, kad uždengtų niūriąją publikos dalį, kuri labiau išsijudino ir isšpaudė šypsenas koncerto pabaigoje Smoriginui paprašius kartu padainuoti.
Visgi, kaip bebūtų buvę, su tais paniurėliais, koncertas buvo puikus, muzika nuostabi, o žmonės, ne tik klausantys, bet ir jaučiantis muziką džiugino akis.
Sandros Vilimaitės nuotraukos
