Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, įsiveržusi į Lietuvos literatūros padangę su dviejų dalių romanu „Silva rerum", tapusiu 2009 metų knyga ir gavusiu Jurgos Ivanauskaitės premiją, 2012 metų Vilniaus knygų mugės metu atsakė į visus skaitytojams rūpimus klausimus. „Viskas, ko norėjote paklausti Kristinos Sabaliauskaitės" - taip pavadintas pokalbis su rašytoja, kuri vakaro metu literatūriškai ir tapybiškai nupiešė „Silva rerum" veidą bei papasakojo apie savo kelią į knygų pasaulį. Sausakimšoje salėje pasiklausyti dailės istorikės, žurnalistės bei tikro literatūrinio atradimo atėjo ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė bei dizainerė Sandra Straukaitė.
Faktas prieš fikciją
K. Sabaliauskaitė, paklausta, kaip atsirado „Silva rerum" pasaulis, kas jame vyksta ir kokie prototipai jame gyvena, pasakojo, jog daug kas jos klausia, kiek romane yra fakto, o kiek fikcijos. „Romano pavadinimas „Silva rerum" reiškia daiktų mišką, o kalbant apie žmonių ir personažų mišką, reikia kalbėti apie istorines figūras, įkvėpusias romaną. Kuriant personažus darbas vyko trejopai. Kai kurie personažai buvo tokie įdomūs, realiai gyvenę veikėjai, kad su jais nieko nereikėjo daryti - jie tiesiog paskolino savo istorijas, kurias aš įpyniau į pasakojimą. Vienas tokių buvo teisės profesorius Benediktas de Soksas, kuris minimas, rašant apie kazokų antpuolį. Lojalūs studentai, pasisodinę jį į pavogtą vežimaitį su arkliu, kadangi profesorius buvo paralyžiuotas, išgabeno jį iš degančio miesto. Tai tokia tapybiška ir vaizdinga istorija, jog su ja nieko nereikėjo daryti - tik aprašyti. Antroji istorinių personažų grupė, tai tie, apie kuriuos žinoma šiokių tokių faktų. Juos reikėjo aplipdyti „grožinio kūrinio mėsa", už skurdžiai aprašytų jų gyvenimo faktų įžvelgti psichologinius aspektus. Trečioji grupė personažų - fikciniai, juos reikėjo sukurti, bet sukurti taip stipriai remiantis istorija, neprigalvojant nieko, ko jie tuo metu negalėjo jausti, nesugalvoti jokių psichologinių reakcijų, kurios yra pernelyg modernios", - pasakojo rašytoja, kurios romane aiškiai apčiuopiamas to meto žmonių mentalitetas. K. Sabaliauskaitė išdavė, jog buvo itin nustebusi, kai daugelis skaitytojų tapatinosi su Jonelio personažu. „Juk jis yra klasikinis sociopatas nuo pat vaikystės, jame visąlaik gyvena užslopintas pavydas. Tai labai jautrus personažas, kuris blogai jaučiasi savo kailyje, pavyzdžiui, jam atrodo, jog jei kas nors juokiasi, tai būtinai iš jo. Prisiminkime, jog tai yra personažas, kuris stovi ir žiūri, kaip nepažįstami vaikinai sumuša jo draugą, o tai apie žmogų pasako labai daug. Jonelis antrajame romane subrendo ir vadovaujasi labai savotišku garbės kodeksu, kurį mes šiandien galėtume pavadinti „kalinio garbės kodeksu". Jis visiškai atsietas nuo civilizuotos visuomenės ir labai savitai supranta lojalumą", - savo įžvalgomis dalinasi autorė, kuriai kelionė su „Silva rerum" ir jos personažais buvo įdomiausia, stebint įvairias skaitytojų reakcijas.
Istorinis asmuo ar psichologinis tipažas
K. Sabaliauskaitė atskleidė, jog istorinio personažo gyvenimo faktai tam tikra prasme diktuoja jo psichologines motyvacijas ir ji rašydama bandė spėlioti, kas tą žmogų vertė pasielgti vienaip ar kitaip. „Man asmeniškai pats stipriausias personažas yra „Silva rerum II" pasirodantis nežinomas vienuolis, kuris pats palaidoja 20 tūkst. žmonių. Jis išties yra vienuolynų kronikose ir šaltiniuose aprašomas istorinis asmuo, turėjęs vežimaitį su arkliu, kelis pagalbininkus ir, vedinas vidinės, krikščioniškos, humaniškos pareigos, nebijodamas apsikrėsti, vežė maro aukas į kapines. Aš mąstau, jog jis yra pats didžiausias didvyris iš abiejų knygų. Keista, kad jis yra anonimas ir mes nežinome jo vardo. Todėl manau, kad kartais tekstas nėra pajėgus išsaugoti kažko labai svarbaus", - atvirauja rašytoja.
Istorija apie katiną arba kaip tekstai kalbasi su tekstais
Paklausta, kaip vieni tekstai veikia kitus, K. Sabaliauskaitė neabejodama atsako, jog labai smarkiai, ir teigia, jog romanus galima skaityti bent jau trimis lygiais. „Juos gali skaityti žmogus, kuris visiškai nieko nežino apie istoriją - paprasčiausiai kaip pasakojimą. Kitas, kuris šiek tiek domisi istorija ir atpažįsta paminėtus faktus. Trečias - tai erudito, gurmano lygis, žmogaus, kuris turi didelį žinių bagažą. Būtent jiems aš norėjau parodyti, kaip galima sužaisti su tekstais ir man buvo itin malonu, kai baroko studijų specialistai istorijoje apie katiną atpažino Šv. Pranciškaus Bordžijos istoriją. Jis buvo ispanas, karaliaus dvariškis ir jam buvo patikėta globoti karalienę. Būdama toli nuo sostinės, kitame mieste, karalienė mirė. Sielvartaujantis karalius Pranciškui Bordžijai pavedė karalienės palaikus pargabenti į sostinę palaidoti. Kai Pranciškus Bordžija atidengė karstą, pamatė, kas nutiko su gražiosios karalienės plaukais - jie buvo visiškai suirę. Tai jį taip sukrėtė, kad jis pasakė nebetarnausiąs nei vienam žemiškajam valdovui, tik dangiškajam valdovui, atsisakė visų dvariškio privilegijų ir įstojo į vienuolyną. Tai viena esminių baroko epochos istorijų apie likimą, apie kūniškumo atsisakymą, apie ėjimą sielos keliu. Aš sugalvojau visa tai įpinti ir interpretuoti toje istorijoje su katinu, kuri vieną iš personažų pastūmėjo dievoieškos link. Kitas įdomus žaidimas tekstais buvo apie baziliską, kaip apie literatūrinę metaforą. Rašydama ir tirdama, kas yra žinoma apie baziliską, aš atradau dar vieną fantastiškai įdomią paralelę, kad Česlovas Milošas buvo susijęs su bazilisku. Studijuodamas Vilniaus universitete, jis priklausė studentų draugijai, kuri vadinosi „Valkatos". Tuo metu universitete veikė daug rimtų patriotinių, nacionalistinių būrelių. „Valkatos", priešingai, nors nebuvo anarchistai, bet galėčiau juos pavadinti arogantais. Jie buvo visiški liberalai, kurie tyčiojosi iš fanatizmo ir radikalumo, jų ginklas buvo ironija, juokas, pašiepimas. „Valkatos" turėjo tradiciją kiekvienų metų pavasarį sudeginti baziliską kaip blogio simbolį. Man labai patiko ta studentiško klubo idėja, todėl neatsitiktinai knygoje atsiranda Bironto personažas ir studentai, kurie juokiasi iš radikalų ir fanatikų. Tai yra mano intertekstinė duoklė Č. Milošui", - pasakoja rašytoja.
Homoseksualumo tema - tabu kritikams ir visuomenei
Daug kritikų yra analizavę „Silva rerum", yra įvairių nuomonių, tačiau niekas neužsiminė apie knygoje esančią homoseksualumo temą. Kristina Sabaliauskaitė šią nepastebėtą ar apeitą temą vadina dar vienu atradimu. „Aš galvojau, kad homoseksualumo tema sukels didesnį atgarsį. Ir tas tylėjimas tiktai patvirtino mano hipotezę, kad mes iš tikrųjų vis dar esame labai barokiški, tam tikra prasme mūsų visuomenė yra išsaugojusi daug barokiškų tradicijų. Homoseksualumo faktas tarsi ir yra tarp mūsų , bet jis yra nepatogus ir todėl nutylimas. Lygiai tas pats buvo XVII a. bajorijos sluoksniuose, karališkų rūmų aplinkoje. Homoseksualumas egzistavo - kuo aukščiau visuomenės laipteliais, tuo laisviau apie jį buvo kalbama. Yra išlikę liudijimų, jog Vladimiras Vaza IV, didysis karalius, atgabenęs teatrą į Valdovų rūmus, buvo homoseksualas. Buvo manoma, kad karalius Mykolas Kaributas Višnioveckis irgi buvo homoseksualus, tačiau tai buvo daugiau jo oponentų pramanas, dėl to, kad jis negalėjo susilaukti įpėdinių. Yra minima moteris, mėgusi rengtis vyriškais drabužiais, kurią visi pravardžiavo vištgaidžiu. Taigi homoseksualumas egzistavo, bet buvo visiškai supresuotas, užgniaužtas, apie jį paprasčiausiai nebuvo kalbama". Autorė teigia, jog homoseksualumo tema nebuvo atsitiktinė - „Silva rerum" yra brendimo romanas, kalbantis apie paauglio kelią į suaugusiųjų pasaulį, kurį nuėjo personažai Kazimieras ir Uršulė. „Norėjau, jog tai būtų „coming out" romanas, savo seksualinės tapatybės suvokimas, norėjau pažiūrėti, kaip tai galėjo atrodyti XVII a. Manau, kad visa tai tiksliai iliustruoja Kazimiero Norvaišos likimas. Jis suvokia, jog daro dėl to labai dideles aukas, o savimi gali būti savimi tik užsienyje, kur niekas jo nepažįsta. Bet visuomenė jį priverčia vesti ir gyventi labai nelaimingą, užgniaužtą gyvenimą", - rašytoja dalinasi įžvalgomis apie šią kontroversišką temą.
Perkaityti „Silva rerum" tarsi detektyvą - nenusikaltimas
Atsakydama į skaitytojos klausimą apie romano daugialypiškumą ir apie tai, ar pakanka būti ketvirto kurso studente, kad suprastum „Silva rerum", K. Sabaliauskaitė atsakė, jog romaną galima skaityti įvairiai. „Nėra jokio nusikaltimo, jei kas nors mano knygą perskaito kaip trilerį. Manau, kad yra pakankamai daug žmonių perskaitė ir suprato taip, kaip aš jį parašiau, tai jutau ir iš kai kurių recenzijų. Pavyzdžiui, Leonidas Donskis perskaitė visiškai taip, kaip aš parašiau ir man tas atpažinimo momentas buvo labai malonus. Man patinka, kai skaitytojas baigęs knygą supranta, jog jam kažkas neaišku ir jis kažko nežino. Tada jis paima į rankas kitas knygas ir pradeda skaityti, nueina į ekskursiją, apžiūri aprašytus meno kūrinius. Man maloniau ir mieliau, kai knyga pastūmėja kitų knygų, kitų atradimų link. Kelionė su tekstu visąlaik yra įdomiausia", - pasakoja rašytoja.
Literatūrinės patirties nebuvimas neišgąsdino
„Silva rerum" yra meniniu požiūriu brandus kūrinys. K. Sabaliauskaitė pasakojo, jog jos patirtis iki parašant pirmąją „Silva rerum" dalį buvo nulinė. „Nesu parašiusi nei vieno eilėraštuko ar apasakymėlio išeinančio už privalomosios mokyklinės programos ribų", - prisipažįsta autorė. Paklausta, kada pajuto, kad reikia parašyti ne mokslinį, o grožinį kūrinį Kristina juokauja, kad tada, kai išgyveno vidutinio amžiaus krizę. „Iš tiesų istorija paprasta. Kai studijavau ir rinkau medžiagą disertacijai, radau begalę įdomių faktų. Tada galvojau, kodėl niekas neparašo grožinio kūrinio apie mūsų istoriją ir mūsų kraštą. Praėjo penki metai - niekas neparašė, dar penki - vis dar nieko, tuomet susimąsčiau, jog jeigu ne aš, tai turbūt niekas taip ir neparašys. Kai man sukako trisdešimt, gyvenau labai gražų žurnalistės gyvenimą Londone, su įdomiais įvykiais, renginiais, įvariais žmonėmis. Gyvenimas buvo puikus, bet kažko trūko. Pagalvojau, jog reikia surizikuoti. Tas rizikos momentas ir buvo pradėjimas rašyti", - knygos gimimo istoriją prisimena K. Sabaliauskaitė. Kristina Sabaliauskaitė turi savitą rašymo stilių ir charakteristiką, kurią galima apibrėžti literatūriškai. Visgi prisipažįsta, kad nėra skaičiusi jokios literatūrinės teorijos. „Kaip kvailys - pirma padaro, po to pagalvoja. Tai ir man taip buvo. Pradėjau rašyti, tik tada pradėjau reflektuoti, o ką gi aš rašau. Kadangi esu mokslininkė, pradėjau analizuoti, kaip dėliojasi mano pačios minčių eiga ir ką aš iš tikrųjų darau. Tuomet supratau, kad visa tai yra ne kas kita kaip literatūrinės fazės, visiškai anktikinė kategorija - literatūros kūrinys apie kitą meno kūrinį. Pavyzdžiui, gali būti eilėraštis apie antikinę skulptūrą. Mano atveju, kitas kūrinys buvo istorija ir ypač daiktiškoji istorija.
Barokas ir jo ištakos K. Sabaliauskaitės gyvenime
Barokas yra neatsiejama K. Sabaliauskaitės gyvenimo dalis. „Esu vilnietė ir galbūt, kai pirmą kartą pakėliau akis į viršų gulėdama vežimėlyje, pamačiau kamuolinius barokinius debesis ir Šv. Kotrynos bažnyčią. Tas ryšys tarp manęs ir baroko yra labai stiprus, kadangi Vilnius yra barokinis miestas. Visa tai mane pastūmėjo į meno istorijos studijas ir natūralu, kad nuėjau ne šiuolaikinio meno tyrimo keliu, o baroko", - pasakojo rašytoja. Ji taip pat akcentuoja, jog turėjo puikius dėstytojus. „Po kiekvieno pristatymo, įvertinimo jaučiu pareigą jiems padėkoti, kadangi jie į mus sudėjo labai daug ir privertė į pasaulį pažvelgti kitaip" - sakė K. Sabaliauskaitė.
Rašytoja baroką vadina nevienalyčiu. „Pirmosios „Silva rerum" dalies barokas yra visiškai skirtingas negu antrosios. Mes, profesionalai, pamatę kokį nors krėslą ar kėdę, galime penkmečio tikslumu identifikuoti jų amžių. Skiriasi laikmečio dvasia, patys istoriniai įvykiai diktuoja visiškai kitokius siužetus ir tematiką. Jei rašyčiau apie XVIII a. vidurį - tai būtų visiškai kita istorija, netgi pats kalbėjimo ir rašymo stilius būtų visiškai kitoks. Jei kalbėčiau apie XVIII a. pabaigą, išvakares prieš Respublikos padalijimus, Apšvietą, edukacinę komisiją, universitetą - tai visiškai kitas vystymosi etapas. Taigi galiu kalbėti apie keturis arba penkis barokus ir man jie bus visi skirtingi", - teigė rašytoja.
Klastingieji žalčio lunkiai
Autorės knygoje labai daug tikrų faktų, tačiau viena skaitytoja suabejojo, ar Lietuvoje tikrai auga knygoje taip vaizdingai aprašyti žalčio lunkiai ir ar neperdėtas jų poveikis. „Bijau net atsakyti į jūsų klausimą, juk negaliu žinoti, ar nesugalvosite nueiti jų prisiskinti ir duoti mylimajam", - juokavo K. Sabaliauskaitė. Rašydama ji daro labai daug tyrimų ir aprašinėdama šį augalą pakėlė ne vieną medicininį žinyną. „Žalčio lunkis yra vienas nuodingiausių Lietuvos augalų. Simptomai, kuriuos jis sukelia, tas liežuvio tinimas, dusimas - ne iš piršto laužti. Buvo įdomu, kai biologai, mano mamos kolegos, skaitė ir stebėjosi, iš kur aš taip tiksliai žinau visus simptomus". Atsakydama į skaitytojos klausimą autorė išdavė, jog jie auga Lietuvoje, Žemaitijoje, taip pat ir prie Vilniaus, tačiau detalių neatskleidė.
Svajonės apie filmo ekranizaciją ir Romaną Polianskį
Abi „Silva rerum" dalys labai siužetiškos, akivaizdu, kad pagal jas galima būtų pastatyti filmą ir autorė sakėsi tam neprieštaraujanti. „Tai man būtų didžiausias įvertinimas. Nėra nieko gražesnio, kai vienas kūrinys įkvepia kitą kūrinį, tuomet vyksta labai gražus dialogas tarp skirtingų meno sričių. Aš manau, kad nebūčiau iš tų autorių, kurie bjauriai kišasi į režisūrinį darbą, palikčiau pakankamai daug laisvės", - svarstė rašytoja. Ji įžvelgė kelis sunkumus, neleidžiančius taip lengvai svajoti apie ekranizaciją. „Režisieriai nėra problema. Pagrindinė problema yra finansai, nes šiuo klausimu aš būčiau perfekcionistė. Kostiumai turėtų būti tokie, kokie turi būti - jokių acetatinių užuolaidėlių vietoj nėrinių. Man labai džiugu, kad lietuviškas filmas „Tadas Blinda" sulaukė tokios sėkmės, įrodė, kad galim, kad turim puikią techninę bazę", - mintimis dalijosi K. Sabaliauskaitė. Ji prisipažino, jog nėra taip gerai susipažinusi su šiuolaikiniais lietuvių režisieriais, bet įvardijo užsienietį, kuriam norėtų patikėti savo knygos ekranizaciją. „Aš labai norėčiau, kad tai būtų Romanas Polianskis. Gal šiek tiek nekuklu, bet pasakysiu, kodėl to noriu. Pirmiausia todėl, kad jis yra vienas iš tikrųjų, didžiųjų pasakojimo, istorijos meistrų, o tai šiais laikais vis retesnis reiškinys. Antra, jis yra lenkų kilmės, todėl tai jam būtų artima medžiaga, neabejoju, kad jis suprastų ir Vilnių. Juk užmerkiant vieną akį, galima pasvajoti", - savo mintimis dalinosi rašytoja.
Tautinės literatūros paieškos globalėjančiame pasaulyje
Šiuo metu yra daromi bandomieji „Silva rerum" vertimai į lenkų kalbą. „Tai yra sunkus tekstas ir susidūrėme su didžiule problema, kad nėra lenkų vertėjų, gebančių versti iš lietuvių kalbos. Latviškas, jau antrosios dalies leidimas pasirodys kitos savaitės pabaigoje Rygoje", - džiaugėsi K. Sabaliauskaitė. „Kai kas nuogąstauja, kad tekstas yra per daug pririštas prie nacionalinių aktualijų, bet juk, pavyzdžiui, apie Stambulą žmonės gali skaityti, svarbu, tik kad teksto kokybė neštų tarptautinį lygį. Man regis, šiais laikais visi ieško išskirtinumo, nacionalinių charakterių. Mes gyvename globalėjančiame pasaulyje, kur viskas vis labiau unifikuojasi ir, nuvykęs į svetimą kraštą, atsidūręs kokiam nors grandininiame viešbutyje, tu nebesupranti, kur esi - ar Stambule, ar Makskvoje, ar Paryžiuje", - pasakojo autorė, pabrėždama, jog vienodėjant mūsų gyvenimo segmentams, labai norisi tautinio išskirtinumo ir kalorito.
Tapatinimasis su personažu - tai šizofrenija
Autorė pasakojo, jog rašydama tapatinosi su visais personažais, bandydama atsekti jų motyvacijas ir įsigyventi į jų charakterius. Tuo pat metu nesitapatino su nei vienu. „Visą laiką reikėjo išlaikyti distanciją ir žinoti, kad tu esi tu, nesi Uršulė ir nereikia ja būti. Mano požiūriu toks susitapatinimas yra šiek tiek šizofreniškas, o to aš stengiausi išvengti", - pasakoja K. Sabaliauskaitė. „Kartą Palangoje man uždavė klausimą, jei būtų kuriamas filmas pagal mano knygą, ką pati norėčiau suvaidinti. Grimo specialistai turėtų labai smarkiai padirbėti, bet aš norėčiau suvaidinti Aroną Gordoną. Kodėl? Todėl, kad jis yra mokslininkas, stebėtojas, jis yra svetimas. Kad ir kaip norėčiau savo žinių dėka įsilieti į XVII a., vis dėlto rašant man visąlaik buvo svarbus suvokimas, kad esu XXI a. žmogus ir nereikia savęs apgaudinėti. Tai yra XXI a. tekstas apie XVII a. supratimą. Ir nereikia turėti pretenzijų persikūnyti ar teleportuotis, nes tai tiesiog neįmanoma. Rašant labai svarbu suvokti savo limitus ir ribas", - sakė kūrėja. „Silva rerum" ekranizacija geresnė investicija negu Valdovų rūmai Viena „Silva rerum" skaitytoja uždavė klausimą, sukėlusį gausias ovacijas auditorijoje. „Jei Woody Allenas savo filmais reklamuoja Barseloną ir Paryžių, gal mum vertėtų „susimesti" ir filmas pagal „Silvą rerum" taptų kur kas geresnė investicija į Vilnių negu Valdovų rūmai?", - klausė skaitytoja. Kristina Sabaliauskaitė neskubėjo užbėgti įvykiams už akių. „Pirmiausia, reiktų knygą išversti į lenkų kalbą", - sakė ji.
Kiekvienais metais po kūdikį ir po knygą
K. Sabaliauskaitė prisimena, kaip vienas iš jos disertacijos recenzentų pasakė, kad skaitė jos darbą lyg detektyvą. „Jau tada grožinis pradas lindėjo kažkur manyje. Pasitelksiu tokią metaforą: kai rašai akademinį darbą, tai su žirgu turi įveikti griežtas metodologijas, nenuversti nei vieno skersinio, o kai rašai grožinį tekstą, gali šoliuoti žirgu ten, kur tave neša tavo vaizduotė", - mintimis dalinosi rašytoja.
Rašytoja, žvelgdama į kitų metų perspektyvą, neišdavė savo planų apie naują kūrinį. „Na, aš sau išsikėliau tokį moto: kiekvienais metais po kūdikį ir po knygą", - juokavo ji.
Reporterė Laura Bojarskytė
Nuotrauka Juliaus Kalinsko / „15 minučių"
