Mantas Areima – 1979 m. Pakruojyje gimęs unikalus rašytojas, 2007 m. išleidęs įspūdžių kupiną debiutinį romaną „Nostalgija“ – šiandienos tūlo emigranto „Bibliją“, o štai 2011 m. nustebino intriguojančiu romanu „Žvėries kailyje“, kurį kritikai jau spėjo pakrikštyti XXIa. parijų ideologinės kovos herojiniu epu.
Man pasisekė vienai pirmųjų paimti į rankas naują M.Areimos kūrinį. Laukiau šios knygos pasirodymo ne vienerius metus, mat viskas prasidėjo nuo rankraščio, pavadinimu „Praradę saulę“, perrašyto kitokiu stiliumi ir pervadinto „Žvėries kailyje“. Tema, faktai išliko tie patys, pasikeitė tik kompozicijos forma. „Praradę saulę“ buvo sukurptas per vasarą, o „Žvėries kailyje“ šlifuotas pusę metų. Nepaneigsi, kad M.Areima turi potencialą gimdyti kūrinius lengvai ir greitai (prisiminkime: „Nostalgija“ gimė per 6 mėn., „Patriotas“ – su pertraukomis per pusmetį, „Zekas – irgi žmogus. I dalis“ – per savaitę, antra dalis – per mėnesį, poezijos knygelė „Patriotiška giesmė“ – per žiemos sezoną“). Kaip sako M.Areima, greitai gimstantys kūriniai įtariai atrodo leidykloms, bet tokie jie natūraliausi, gyvi. Suprantama, M.Areima vieną kūrinį galėtų rašyti ir devynerius metus, bet kaip pats prasitarė, šiai dienai tokiam ilgam kūrybiniam procesui neturintis laiko. O štai „Praradę saulę“ niekaip neįtiko vienai išrankiai sostinės leidyklai, bet tas pats kūrinys, tik kitu pavadinimu – „Žvėries kailyje“ jau pasirodė patrauklus ne vienam knygų fabrikėliui, tad autorius, remdamasis posakiu: „Sykį suabejojęs, nelaimi, nugali tas, kuris tiki“, tyčia pasirinko tą leidybos įmonę, kuri išsyk patikėjo. Taigi, po ilgo leidybinio atotrūkio (rašytojas 2010 metais dėl leidybinio proceso vilkinimo negalėjo išleisti knygos) taip ir neužgimusi „Praradę saulę“ perkrikštyta į „Žvėries kailyje“ galiausiai pasirodė knygos pavidalu. Ir aš ją jau laikau rankose naujos knygos signalinį egzempliorių – išnešiotą kūdikį! Esu entuziastinga M.Areimos kūrinių skaitytoja nuo pat pirmosios jo knygos pasirodymo ir viena pirmųjų iš žiniasklaidos atstovų atradau šį autorių dar tik pusiaukelėje į didžiąją kūrybą.
Šį kartą sumaniau padaryti eksperimentą, juk esu nepriklausoma žurnalistė. Paprašiau kompetentingo literatūros kritiko recenzuoti „Žvėries kailyje“, tuo pačiu perdaviau jam knygą, kurios dar nė pati neskaičiau (kritiko – visuomenininko, universiteto docento pavardė redakcijai žinoma, tačiau gerbiamas entuziastas kol kas panoro likti neįvardintas dėl tam tikrų sumetimų). Intriga didėja! Tai vienas iš eksperimento veiksnių. Kritikui įdaviau ir daugiau M.Areimos kūrinių, kad galėtų susidaryti bendrą vaizdą. Pamaniau, pabūsiu ta naivia skaitove, kuriai itin svarbi mokslo didžiūnų (ne)šališka nuomonė ir be autoritetingo asmens recenzijos nesileisiu į jokios knygos rašto gelmes. Juk dabar visi „auksiniai“ kūriniai išreklamuoti, išgirti ir ištaisyti TV ekranuose, spaudos pirmuosiuose puslapiuose, nes jų autoriai ne šiaip kokie „nelabai išsilavinę rašeivos“, o pasiekę mokslo aukštumų filologai, magistrai, garsių dienraščių žurnalistai ir literatai. Šiaip, esu skeptiškos nuomonės apie tuos „neva“ kritikus, bet mano nuomonė gali ir pasikeisti, viskas priklauso nuo kritiko „nuoširdumo“. Taigi, man reikalinga recenzija, kad akyla kritiko akis įžvelgtų tai, dėl ko aš turėčiau apsispręsti: skaityti ar neskaityti. Juk knyga „Žvėries kailyje“ iš ties specifinio turinio: kalėjimai, grotos, atgrasūs tipai... Fui! Pasibjaurėtina!
Mano nuostabai, po kelių dienų aš jau laikau rankose recenziją! Įdomu, ką gi įžvelgė akademinio luomo atstovas, perskaitęs kalėjimo dramą?!
Tiesą pasakius, ganėtinai mane nustebino. Maniau, rasiu keletą banalių, lėkštų frazių apie tai, kam visuomenei iš vis reikia tokių pasibaisėtinų istorijų, pridurkime: neišgalvotų pasibaisėtinų istorijų. Pasirodo ir kritikai moka būti lankstūs, įžvalgūs bei nenuobodūs. Tad pateikiu Jums recenziją ar išsamią kūrinio „Žvėries kailyje“ analizę, vadinkite kaip norite, tai esmės nekeičia.
Kritikas apie M.Areimos romaną „Žvėries kailyje“
Susipažinus su kūriniu iš kart galvoje šmėstelėjo viena lotyniška frazė: sit ve‘nia ve‘rbo (tebūnie leista pasakyti, atsiprašant už stiprų žodį). Pavadinimas ekspresyvus, išreiškiantis kūrinio esmę. Jau nuo pat pirmųjų sakinių skaitytojas įtraukiamas į visiškai jam svetimą, klastingą ir kupiną nežinomybės uždarą erdvę. Ne veltui ant viršelio pavaizduotas liūtas, tačiau be nagų. O tik iš nagų galima pažinti liūtą. Prie šito pažinimo ir priveda tikroviška kūrinio fabula, kurią apibendrinant galima būtų nupiešti charakteringą romano siužetą. Jaunas vyrukas, pagrindinis kūrinio personažas, vaizdingai įrėmintas viršelio nugarėlėje, kaltinamas žmogžudyste, patenka į kalėjimą ir laukia ten teismo. Gyvenimas tarpe kitų kalinių nėra mielas, bet tenka rinktis: su kuo?! Už grotų egzistuoja griežta struktūrinė hierarchija, o herojus meta sau iššūkį, norėdamas įrodyti, kad kalinių skirstymasis pagal kastas tai farsas. Kaip ir pats teismo procesas, kaip ir dvasinio stygiaus kupina aplinka, verčianti herojų gilintis į subtilesnes plotmes, ieškoti užuovėjos tikėjime, kūryboje, meilėje. Kol jis pats supranta, kad gyvena iliuzijų pasaulyje, kur svajonių pilys greitai subyra, o herojus galiausiai pats tampa tuo, nuo ko visą laiką šalinosi.
Pasakojimas paremtas pagrindinio personažo išgyvenimais, per kuriuos supažindinama su aprašomos „pogrindinės visuomenės“ gyvenimu. Pagrindinis veikėjas – ryškus charakteris, individualybė, atsiskleidžianti per iškilusius konfliktus, dialogus, monologus, susivedančius į vientisą tragišką kalėjimo dramą. Gana įvairiapusiškai vaizduojama tikrovė, kai asmenybė susiduria su antisocialine aplinka, kurioje atsiskleidžia jos charakterio raida ir savimonė. Kūrinio veiksmo laikotarpis rutuliojasi nuo 2000 metų iki europietiško apogėjaus, kartais vadinamais „flashback‘ais“ grįžtant į praeitį. Prisiminimai nuneša net į vaikystę.
Kūryboje netrūksta sarkazmo gaidelių, ironijos elementų, net gi poetinės poezijos priemonių, bet tai veikiausiai paties M.Areimos, kaip autoriaus stilistiniai ypatumai. Manieringai nutapomas pagrindinis herojus ir jo dvasios pasaulis (jo mintys, jausmai, išgyvenimai, aistros, polėkiai, reakcija į aplinką, į pasaulį, sapnai, net haliucinaciniai sąmonės užtemimai). Beje, kai kur jaučiamas autoriaus noras padėti lyriniam herojui pasiteisinti prieš skaitytoją, išvest personažą iš susiklosčiusių nedėkingų situacijų gražia forma, turbūt tai atpildas už papasakotą istoriją, persisunkusią „zekiško“ patoso su nusiteikimu priešiškai teisėsaugos organams (kaip antai „farams“, teisėjams, prokurorams, net advokatams). Keista, kai žinai, jog autorius turi juridinį išsilavinimą. Tačiau savitumo teikia aplinkos stebėjimas atskalūno akimis. Kaip ir daugelyje M.Areimos kūrinių, šiame irgi yra šokiruojančių vietų, kurių nederėtų skaityti silpnų nervų žmonėms, irgi nepilnamečiams. Ant knygos viršelio būtų tikslinga užlipdyti ženklą „N-18“, kad nepakenkti nesubrendusių paauglių besiformuojančiai psichikai ir neužtemdyti jų sąmonių įvairiomis anomalijomis. Daugelyje vietų epizodinių veikėjų net nesugretinsi su žvėrimis, greičiau jau su bestijomis.
„Žvėries kailyje“ nėra ko lyginti su kitomis „zekiškomis“ istorijomis iš M.Areimos repertuaro. Visų pirma, pastarosios knygelės tėra žurnalistinio tyrimo lygmens publicistika, o „Žvėries kailyje“ – proziška drama. Antra, jaučiasi, kad rašytojas patobulėjo šioje srityje pereidamas nuo interviu prie beletristikos, suvokdamas meniško skonio vertę, nors estetinių vaizdinių čia pabarstyta tik trupiniai, o apie malonų dvasinį nusiteikimą nutylima. Kita vertus, vaizduojamieji įvykiai, reiškiniai, atsiskleidžiantys per veikėjų kalbą, vyksta ir yra už spygliuota viela apraizgytos tvoros, tad nenuostabu, kad pavaizduojamą grožį čia galima išvysti nebent per pagrindinio herojaus minčių tėkmę. Norėtųsi tikėti, kad pagrindinis herojus iš tiesų bandė pažinti save ir pasaulį remdamasis Biblijos išmintimi, kuri padeda išreikšti kūrinio idėją. Tikėjimas, meilė, viltis – tai palaiko žmogų net ir sunkiausiose situacijose, bet ar akla meilė, sugriovusi tikėjimą ir viltį, nenuveda į beprotybę?!
Vis gi lyrinis subjektas labai taikliai paneigia iškeltą kastų reikšmingumą, sumenkina tuos dalykus pateikdamas kontraargumentaciją. Tarkim, kai kurie pavaizduoti „privilegijuotosios“ kastos atstovai labiau primena „koplūnus“, nei „erelius“. Tai lyrinio herojaus vidinio konflikto esmė: kuris kurį – „erelis“ „koplūną“ ar atvirkščiai. Išryškėja fenomenas: žmogus – paukštis. Vienas mano kolega peržvelgęs „Žvėries kailyje“, pasakė: „Ši knyga gali tapti kalinių ideologinės kovos prieš hierarchinę sistemą pagrindu. Jei visi bus lygūs, vadinasi ir konfliktai tarp kalinių išnyks, neteks prasmės absurdiški „vilkų“ įstatymais susaistyti santykiai. Dabartiniai parijai jau turi savo „kankinį“ – lyrinį epo herojų.“
Iš tiesų, verta sutikti, M.Areima gvildena ir pateikia skaitytojams aktualias temas-problemas ir galbūt net jų sprendimo būdus. Visi matome tokio reiškinio, kaip „zekiškos“ subkultūros išplitimą ne tik už grotų, bet ir visuomenėje, ypatingai jaunų žmonių tarpe (skustos galvos, tatuiruoti kūnai, žargono vartojimas šnekamojoje kalboje, kito pažeminimas prilipdant jam nešlovingą vardą ir t.t.). Rašytojas išklauso buvusių kalinių ir perteikia jų istorijas gro‘sso mo‘do (bendrais bruožais, apytikriai) grožinės kalbos išraiška, pasitelkdamas lakią fantaziją ir gyvą improvizacinio pobūdžio kūrybinę vaizduotę. Vardan absoliutaus objektyvumo gal vertėjo išklausyti ne tik pagrindinio herojaus išpažinties, bet ir antraeilių kūrinio personažų nuodėmių išpažinimo. Lieka tik spėlioti, ar „Žvėries kailyje“ antroje dalyje sužibės naujas lyrinis herojus ar jau pažintas bus prikeltas naujam gyvenimui.
Kritikas
Taigi... Dabar, manau, man laikas atsiversti knygos „Žvėries kailyje“ pirmuosius puslapius ir pasileisti lapais paraidžiui...
