Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Aleksandras Kleinas: „Neškime šypseną į gyvenimą“

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aleksandras Kleinas – jaunas, perspektyvus ir talentingas aktorius, nuo 2008 vaidinantis Kauno dramos teatre. Sukūrė nemažai vaidmenų ir teatro scenoje, ir kine. Aleksandras nesiruošia emigruoti į užsienį, o gyvenimo prasmę mato pradžiugindamas ir nustebindamas kitus, šalia savęs esančius žmones. Koks yra šis šiltas ir atviras žmogus, mes pamatysime iš šio interviu.

Aleksandras Kleinas – jaunas, perspektyvus ir talentingas aktorius, nuo 2008 vaidinantis Kauno dramos teatre. Sukūrė nemažai vaidmenų ir teatro scenoje, ir kine. Aleksandras nesiruošia emigruoti į užsienį, o gyvenimo prasmę mato pradžiugindamas ir nustebindamas kitus, šalia savęs esančius žmones. Koks yra šis šiltas ir atviras žmogus, mes pamatysime iš šio interviu.

Kodėl pasirinkote  aktorystę?

Kai buvau dešimties, tėvai liepė susirasti būrelį, kad turėčiau, ką veikti. Lankiau viską iš eilės. Vėliau susipažinau su savo geriausiu draugu Ainiu Storpirščiu ir jis mane įkalbėjo lankyti dramą. Taip išėjo, kad nuo mažumės pas Storpirščius lankiau dramos būrelį. O 11-12-oje  klasėje  pagalvojau, kad norėčiau vaidinti. Ir 12-oje klasėje, kai reikėjo į stojimų lapą įrašyti, tai įrašiau - vaidyba 1 ir vaidyba 2. Į vaidybą 1 taip ir nenuėjau į stojamuosius, o į vaidybą 2 įstojau. Taip ir išėjo, nes maniau, jei neįstosiu, važiuosiu į užsienį kur nors mokytis maisto gamybos, nes tuo metu Lietuvoje to nebuvo. Tai tokių planelių jau turėjau, bet įstojau. Galbūt visuomet kyla klausimas, ar tai tinkama profesija, nes šis darbas reikalauja labai daug laiko, visiško pasiaukojimo ir jei esi dirbantis aktorius, tai asmeniniam gyvenimui visai nelieka laiko.

Koks jūsų įsimintiniausias vaidmuo?

Tai personažai, kuriuos vaidinau „Akmenų pelenuose“ ir „Paskutinėje Diuranų dainoje“. Ypač pastarasis vaidmuo, nes   tai buvo mano aktorinis lūžis,  kur susidūriau su tokiu režisieriumi, su kokiu man dar nebuvo tekę dirbti. Ir iš pradžių buvo labai sunku persilaužti, bet po dviejų  mėnesių kažkas įvyko ir aš „pradėjau plaukioti medžiagoje“. Ką aš dariau, ką sakiau - viskas buvo personaže. Nebereikėjo dėti tiek daug pastangų. To spektaklio premjerų metu tiesiog nebeužtekdavo jėgų, balsas „neištempdavo“. Turėjome vaidinti dviejomis sudėtimis, bet taip išėjo, jog aš netekau dublerio ir kadangi mano balsas yra daug žemesnis nei realiai kalbu, tai buvo labai sunku, ypač pabaigoje, kai jauti didelę įtampą. Tai pabaigoje yra taip, kad kūnas įsitempęs, tu nespėji laiku įkvėpti. Po dviejų savaičių man labai labai skaudėjo gerklę. Dabar yra lengviau, nes yra įdirbis, bet vis tiek tai yra spektaklis,  kuris iš manęs atima daugiausiai fizinių jėgų, o pats įdomiausias – tai „Akmenų pelenai.“ Nes to personažo labai įdomus pasaulis. Aš manau, kad šis vaidmuo man yra brangiausias, geriausias.

Ar dažnai vykstate į gastroles?

Dabar dažniausiai gastroliuojame Lietuvoje (Rokiškyje, Vilniuje). Kai pasižiūriu, kiek gastroliuoja Cezario Graužinio ar Oskaro Koršunovo teatras, darosi pavydu. Žinoma, tai daug kainuoja  ir mums yra daug sunkiau, nes teatras yra valstybinis, o ne privatus. Tačiau tikiuosi, kad kada nors ir mūsų teatras daugiau keliaus su savo spektakliais.

Ar negalvojate apie savo,  kaip režisieriaus, patirtį?

Mąstau apie tai. Tik manau, kad aš dar šiek tiek per jaunas. Ir nesuprantu,  kodėl kai kurie būdami nuostabūs aktoriai, nukeliauja statyti spektaklių. Geriau būk nuostabus aktorius, nei blogas režisierius.

Su kuriuo režisieriumi jums labiausiai patiko dirbti?

Su Agniumi Jankevičiumi, nes jis yra režisierius – pedagogas. Jis neslepia tavo klaidų, o dirba ta linkme, kad išmoktum jas ištaisyti. Tave tai verčia augti, mokytis. A.Jankevičius moka nukreipti tavo aktorinį darbą tobulėjimo linkme, surasti naujų dalykų tavyje. Jis, kaip režisierius, yra mano autoritetas. Ateityje, manau, Agnius galėtų būti aukštesnės kartelės (pavyzdžiui, kaip O. Koršunovas) režisierius.

Kokie yra lietuviško teatro trūkumai?

Lietuviško teatro trūkumas – abejingas valstybės požiūris į jį. Kai pamatai, kad Vilniaus nacionaliniame dramos teatre per paskutinį pusmetį buvo sukurti du spektakliai ir vienas iš jų vaikiškas „Daktaras Aiskauda“, o kitas „Gaidelis“, ar kažkas panašaus, kurį pastatė J. Smoriginas, darosi liūdna. Juk tai yra nacionalinis dramos teatras. Jis kitiems Lietuvos teatrams yra pavyzdys. Šis teatras turi būti aukščiausios kokybės, jame turi dirbti tik geriausi aktoriai, režisieriai. O dabar matai tik keletą komercinių spektaklių. Žinoma, jie neblogo lygio. Aš manau, kad ir tokio žanro reikia, bet kai lieka vien tokia pusė - mes auginame kvailą žiūrovą. Mes turime duoti kažkokio peno apmąstymams. Pavyzdžiui, „Domino“ teatras – komercinis teatras, kurio braižas statyti tokius spektaklius. Tai yra privatus teatras ir jie elgiasi kaip nori. O nacionalinis teatras negali taip daryti. Per 6 metus išleista 10 premjerų. Mūsų teatras per 3 metus išleido 20 premjerų. Žinoma, yra įvairių spektaklių: blogesnių, geresnių, linksmesnių. Žiūrovas gali pasirinkti ir tai yra puiku.

Kaip reaguojate į kritiką?

Jos nebėra. Kiekvienas šiandien yra ir aktorius, ir kritikas. Pamatai kaip kažkokia „žvaigždutė“ pasirodė seriale, ir jau yra užrašyta - aktorius(-ė), nors pasirodė viename epizode.  Prie manęs net kartais neprirašo „aktorius“. Tai labai sunkus darbas, paverčiamas nieku. Žinoma, yra daug lengviau paimti kažką iš gatvės ir prirašyti „aktorius“.  Dabar gal jau po truputį nyksta ta tendencija, bet pirmuosiuose lietuviškuose serialuose pusė „aktorių“ buvo paimami iš gatvės, nes taip yra pigiau, paprasčiau. Dabar pradedama  atsižvelgti į kokybę.

Kaip manote, ar teatras yra atsivėrimas, išpažintis?

Teatras yra ieškojimas. Aš turiu viena didelę fobiją – labai bijau mirties. Kažkada galvojau, kad teatre aš galėčiau nugyventi daugiau nei vieną gyvenimą, patirti daugiau nei savo gyvenime. Galiu būti vagis, žudikas. Galiu fantazuoti taip, kaip realybėje  niekada nesielgčiau. Teatre tu gali patirti tai, ko galbūt nepatirsi savo gyvenime. Taip pat teatras yra išpažintis. Vaidmuo atsiskleidžia, kai tu įdedi savo skausmo, meilės, savo išgyvenimų. Personažo lūpomis išsakai savo jausmus.

Teko girdėti, jog dabar filmuojatės televizijos seriale.

Labai įdomu filmuotis televizijos serialuose. Šiuo metu vaidinu vokiečių karininką seriale apie Antrąjį pasaulinį karą ir labiausiai įsiminė, kai mane turėjo nušauti. Man uždėjo didelį šalmą. Tuo metu aš net nesupratau kas bus, kaip viskas vyks, bet iš karto gauni į kaktą impulsą, nes ten yra įmontuotas sprogmuo ir tu jau nebegyvas.

Iš tikrųjų mane nuo vaikystės žavi Antrasis pasaulinis karas, kad ir kokios blogybės ten buvo, bet yra kažkas, kas tave traukia. Tu nori dalyvauti, sekti, domėtis tuo.

Kokius filmus Jūs mėgstate žiūrėti ?

Nėra vieno žanro filmų, kuriuos labai mėgčiau. Tačiau visiems siūlyčiau žiūrėti filmus su Leonardu Di Kaprio. Nors daugeliui jis atrodo tik „saldus“ berniukas iš „Titaniko“, bet aš jaučiu jam didelę pagarbą todėl, kad aktoriui pavyko atsiriboti nuo šio vaidmens. Mano manymu, jis yra vienas geriausių Holivudo aktorių. Leonardą Di Kaprio drąsiai galima lyginti su Robertu de Niro ar Jacku Nicholsonu. Yra geresnių, yra ir blogesnių filmų, kuriuose vaidino, bet  jo vaidyba visuose buvo nepriekaištinga.

Kokia jūsų svajonė?

Išbandyti kuo galima daugiau. Ne tik vaidinti, bet ir pabandyti  garsinti filmus, juos režisuoti. Šiuo metu taip pat  vedu ir renginius, dirbu su vaikais, vedu vestuves dviem kalbomis. Beveik  esu vertėjas, tačiau būtų smagiausia jei mes, aktoriai, galėtume pragyventi vien iš teatro. Deja, su dabartiniu valstybės požiūriu, įstatymais tai neįmanoma. Dėl to dar ilgai teks užsiimti pašaline veikla.

Ar nemanote emigruoti?

Ne, manęs visiškai netraukia užsienis. Žinoma, būtų įdomu pamatyti, kaip aktoriai vaidina didžiuosiuose Europos miestuose, atlikti praktiką, bet ne gyventi. Man nepatinka dideli miestai. Man patinka Lietuva, patinka, kad bet ką gali pasiekti per kelias valandas. Iš tikrųjų net keliauti nemėgstu.  Geriau išvažiuoti su trupe į gastroles, ne tik ilsėtis, bet  ir dirbti. Aš nematau prasmės gulėti paplūdimyje, man jau kitą dieną atsibosta.

Ar turite humoro jausmą, ar mėgstate juoktis?

Aš stengiuosi į viską žiūrėti su humoru. Esu nekonfliktiška asmenybė. Tai yra sunku, nes dauguma žmonių to nesupranta. Aš labiau mėgstu šypsotis, nei sėdėti surūgęs.

Ar mėgstate skaityti?

Mėgstu. Nelabai lieka laiko, bet visada nešiojuosi knygą su savimi. Kur eičiau - visada turiu, ką paskaityti. Labai mėgstu vasarą kur nors kavinėje atsisėdęs paskaityti. Daugelis nesupranta, kaip man tai pavyksta, bet tada man geriausia susikaupti. Kadangi nelabai lieka laiko, tai dažniausiai renkuosi filmą, bet stengiuosi skaityti  kuo daugiau.

Kokiomis gyvenimo tiesomis vadovaujatės?

Stengiuosi vadovautis posakiu, kad pradžioje esi žmogus, o tik po to aktorius, teisėjas, mokytojas. Svarbiausia būti žmogumi, nes šiais laikais žmogiškumo labai trūksta mūsų visuomenėje.

Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po 20 metų?

Įdomiai. Juokauju. Šiaip neįsivaizduoju, nes gyvenu šia diena. Mūsų profesija neleidžia planuoti toli į priekį, nes tu nežinai, kas tavęs laukia po savaitės. Dabar aš darau tai, kas man patinka, o apie rytojų negalvoju.

Kokia yra gyvenimo prasmė?

Didžiausia vertybė, kokią žmogus gali duoti gyvenimui, sukurti dar vieną gyvenimą. Jis įgauna prasmę, kai tu turi kažką šalia savęs, kai nori nustebinti, pradžiuginti. Tai nebūtinai yra mylimas žmogus. Tai gali buti draugas, šuo, katė. Kartais tiek nedaug tereikia priversti kitą žmogų nusišypsoti. Turėtume stengtis džiuginti kitus ir tada patiems bus geriau. Neškime šypseną į gyvenimą. Šalia esantis žmogus, su kuriuo tu nori būti – didžiausia gyvenimo dovana.

Kalbino Justė Raipaitė

Aido Šumsko nuotr.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt