Mes vis skubame nuvertinti jaunimą. Senolės, susėdusios ant suolelio, vis paaimanuoja, kad jaunimas tingi dirbti, kad jie nevaldomi, pikti. Šiandien bendraujame su mergina, kuri yra viena iš daugelio pavyzdžių, kokia šauni auga jaunoji karta.
Vos įėjus į kiemą mus pasitinka žavi ilgaplaukė. Ją vejasi 44 mažos kojelės. Giedrė Ališauskaitė gyvena mažame Širvintų rajono miestelyje – Musninkuose. O tų mažų kojelių savininkai – maži šuniukai, kuriuos vos gimusius negailestingai išmetė buvę šeimininkai. Giedrė nėra šių išdykusių mažylių šeimininkė. Ji – savanorė globėja, nepabūgusi savo moksleiviškas vasaros atostogas iškeisti į rūpinimąsi bejėgėmis būtybėmis.
Giedrė nuo mažens myli šunis, o baigusi mokslus svajoja atidaryti savo prieglaudą ar veislyną. Mergina jau seniai ieškojo, kam galėtų suteikti laikiną globą, ar kaip nors kitaip pagelbėti likimo nuskriaustiems šunyčiams. Tokios informacijos ji rado pamačiusi „Penkta koja“ puslapį, skirtą beglobiams gyvūnams. Kas mėnesį Giedrė siunčia žinutę, kuri paremia organizaciją 10 litų (galima pasirinkti paramos dydį 2 Lt, 5 Lt ir 10 Lt). Atkakli mergina nuolat siūlydavo savo pagalbą jiems, bet visada šuneliai būdavo Kaune, o transportą rasti sunku.
„Ir štai, vieną kartą pasisekė! Nežinau, manau, kad ir man, ir šunyčiams. 11 keturkojų ir jų mamytė ieškojo laikinų ar pastovių namų,” – prisimena Giedrė. Visa nuskriaustųjų šeimyna buvo Vilniuje. Giedrė net nesuabejojusi paskambino ir pasiūlė savo pagalbą. „Mano tėtis tik vėliau sužinojo didžiąją naujieną, bet aš labai daug kalbu ir greitai atsibostu jam. Kai tėčiui pasakiau, ne iškart sutiko, bet šuniukai juk pas mane. Tėtis dar ir dabar nelabai džiaugiasi mano sumanymu, nes aš miegu nieko negirdėdama, o jis ryte keliasi ir pavaduoja mane – mūsų globotiniai ryte keliasi kaip kūdikiai – apie 5 valandą. Juos reikia pamaitinti, pamyluoti,“ – šypsosi mergina, apie kurią nuolat zuja maži šuniukai.
Visa Giedrės diena priklauso globotinėms, nes „mergytės reikalauja daug dėmesio, karštomis dienomis visos išsimaudom, jos iš pradžių nėra labai patenkintos, bet vėliau išsivolioja purve ir man vėl reikia jas maudyti. Tai tarsi pasaka be galo. Bet čia pat Giedrė pasigiria, kad mažyles prižiūrėti padeda ir jos šuo Tarzanas.
„Kai jos naktimis cypia, tai jis užloja ir mažylės nutyla. Aš bijau, kad kaimynai pradės skūstis dėl keliamo triukšmo.“ Giedrės šuo leidžiasi kandžiojamas ir maigomas, jų neskriaudžia, smagu stebėti juos žaidžiančius, net merginos močiutei patinka. Smagiausia būna tada, kai kalyčių reikia ieškoti po visą kiemą, nes jos mėgsta kur nors įlįsti, užstringa cypia ir surask, kad nori, nes visur pilna visokių vietelių, į kurias pati Giedrė įlįsti negali.
„Manau, kad išdalijusi kalytes, vėl priimsiu ką nors pagloboti. Skaičius man nesvarbu, juk priėmiau net 11 keturkojų. Visi mane gąsdino, kad paėmusi šuniukus būsiu palikta likimo valioje su visais keturkojais, bet aš pasitikiu žmonėmis, man skambina, domisi, kaip auga šuneliai ir padeda juos išdalyti. Iš vienuolikos liko penkios kalytės.“ Giedrė tikisi, kad ir likusios mažylės netrukus ras savo naujus namus, o svarbiausia – mylinčius šeimininkus.
Giedrė šypsosi – atrodo, kad šunyčių liko mažiau, bet vargelio vis daugiau. Mažosios nenuoramos greitai auga, valgo daugiau, joms reikia daugiau teritorijos. Iš pradžių užteko tik kiemo, vėliau reikėjo ir sodą ištirti, dabar jau laksto kieme, sode, už sodo ir net bėga į aikštę. Giedrė labai nerimauja ir net pyksta ant vaikų, kurie pasikviečia šunytes ir paglostę palieka jas ant kelio. Pasak merginos, šunytės dar mažos ir automobilio vairuotojas jų gali nepastebėti.
„Mano mažylės jau tokio amžiaus, kad vis dažniau pasipeša, reikia jas nuolat stebėti. Bet man visos problemos, jei tai galima pavadinti problemomis, patinka. Kiekviena kalytė yra vis kitokia, viena daugiau miega, kita aktyvi ir su ja reikia nuolat žaisti (su ja užsiima Tarzanas – mano šuo), kitos mėgsta pasislėpti, užstrigti kur nors, vienu žodžiu – smalsuolės,” – Giedrė galėtų valandų valandas kalbėti apie savo augintines.
Netruks prabėgti vasaros atostogos, Giedrė į gimnaziją grįš su labai vertinga gyvenimiška patirtimi, kokios jokia mokymo įstaiga negali suteikti – globoti silpnesnį už save yra ne tik didžiulis rūpestis ir atsakomybė, bet ir labai malonu. Juk, tik tuomet suaugame ir subręstame.
Jeigu norėtumėte į savo namus ir širdį priimti Giedrės globotinę – skambinkite telefonu: 8-670-77840.
Neringa Tuškevičienė
