Austėja Pilipavičiūtė, www.jaunimogidas.lt
Nežinau kodėl, bet sunku rasti žodžių, atskleisti mąstymą šia tema. Balto popieriaus lapas jau nebe toks baltas: jame pilna kvailų sakinių, pernelyg stipriai išreikštų jausmų, tačiau nė vieno tinkamo žodžio esė pradžiai.
Per pamoką skaičiau labai gražų ir išmintingą Viktorijos Daujotytės tekstą „Apie artimuosius“, negalėjau nepastebėti vienos citatos, kuri privertė sustoti ir dar kartą perskaityti: „Santarvė su artimaisiais yra kiekvieno mūsų stiprybės versmė“.
Taigi pradėsiu nuo to, jog santarvė man visų pirma yra pasitikėjimas, ramybė, nuoširdumas, supratingumas ir neišsenkanti meilė artimui. Visi šie aspektai yra labai svarbūs, nes šeima man – lobis, iš kurio galiu semtis išminties, patirties. Būtent dėl viso šito galiu patirti tai, kas gera, ir išgyventi tai, kas sunku.
Norėčiau pabrėžti, jog artimieji nėra draugai. Paklausite kodėl? Ogi todėl, kad draugai bet kada gali išduoti, įskaudinti, palikti. Aš esu tokios nuomonės, jog tikrų draugų nėra, yra tik geri pažįstami ir apsimetėliai, kurie, pasitaikius progai, būtinai tave išduos.
Santarvę, mano galva, būtina jausti ne tik su artimaisiais ar draugais, bet ir su gyvąja gamta: medžiais, žole, dangumi, augalija.
Nežinau kaip jūs, bet aš vaikystėje nuolat bėgiojau po rasotą žolę. Tai man artima, gražu ir gera. Niekada nenorėčiau to atsisakyti. O ką jau kalbėti apie medžius – kai prisėdi šakų pavėsyje ir žiūri į žydrą dangų.
Santarvė su visais aplink esančiais žmonėmis ir gamta būtina, nes be jų mes jaučiamės vieniši, pamiršti, prislėgti įvairių bėdų. Artimo žmogaus palaikymas padeda įgyti daugiau pasitikėjimo ir noro eiti gyvenimo keliu.
