„Stiprybė. Sūnūs. Širdys. Takai. Vienybė. Tėvynė. Lietuva.“ – šiais žodžiais iš Lietuvos Respublikos himno prasidėjo Kovo 11-osios šventė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje.
Šiemet susimąstėme, kas mes esame Lietuvai, ir kas Lietuva – mums. Dainuojant mokinių ir mokytojų chorui, čia pat, aktų salėje, dvi kartos – mokytojos ir jų atžalos – iš siūlų pynė geltonai-žaliai-raudoną žodį „Lietuva“. Kurį laiką Salomėjos Nėries gimnazijoje rečiau skambėjusios choro dainos šiemet vėl atgimė nauja jėga; prie muzikalių mokinių prisijungė ir dainuoti mėgstantys mokytojai. „Buvo smagu dirbti kartu“, – džiaugėsi choristai.
Renginyje dainas papildė įrašai – mokinių ir mokytojų klausėme, kas jiems yra Lietuva, ką jie jai jaučia ir kaip ją kuria. „Lietuva – tai prieglobstis, tai namai, kuriuose visad būsi laukiamas“, – sakė gimnazijos abiturientė Agnė. Jos kolegė pritarė: „Tai – kraštas, į kurį norisi sugrįžti, kur visada žinai, kad tavęs lauks tos pačios gatvės, tie patys žmonės – kažkas, kas yra labai artima tau.“ Gimnazistai pasakojo Lietuvą kuriantys savo darbais, bendraudami su žmonėmis, puoselėdami tradicijas.
Trumpą, bet šviesų ir jaukų pasibuvimą baigė įkvepianti direktoriaus pavaduotojo ugdymui, istoriko Sigito Kavoliūno kalba – priminimas, jog visi esame istorijos kūrėjai. „Mano namai – žolynai ir vėjas, čia aš gimiau, iš čia aš atėjęs...“ – nuskambėjo paskutinė daina ir drauge sušuktas priminimas: „Lietuva – tai mes!“
Nuotraukos Anastasijos Gorbunovos
