Dar ne taip seniai žiniasklaida mirgėjo nuo straipsnių apie Lietuvos nacionalistus. Brutalia fizine jėga ir skambiais šūkiais jie vijo lauk „svetimtaučius", netradicinės seksualinės orientacijos atstovus lauk iš Lietuvos. Bent jau man, žmogui, nepriklausančiam jokiai mažumai, buvo gana keista, kaip brutaliai elgiasi mūsų taip vadinami „patriotai", puldami už save stipresnį priešą.
Tačiau jau antrą kartą šiemet į Lietuvą suplūsta minios agresyviai nusiteikusių lenkų futbolo aistruolių. Nors jiems žymiai labiau tiktų švelnus pavadinimas „bukuoliai“. Jiems nusispjaut ant Lietuvos, ant Lietuvos širdies Kauno. Jie negerbia mūsų žmonių, tradicijų, istorijos - jie negerbia Lietuvos. Jie atkeliauja išlieti agresijos ir pykčio.
Abidvi šios jėgos savo brutalia ir gana ribota mąstysena man labai primena viena kitą. Tačiau vieni sugeba atvažiuoti į svečią šalį ir to parodyti, o kiti tuo metu... O kur kiti? Kur lietuvių patriotai, kurie dar ne taip seniai žygiavo gatvėmis ir dievagojosi, kad myli Lietuvą? Ir ko verti jų žodžiai? Ar mūsų „smarkuoliai“ sugeba tik už save silpnesnius ir gintis nesugebančius, taikius, bet kiek kitokius žmones auliniais batais suspardyti ir grąsinti jiems susidorojimu?
Teisingai yra pasakyta - ne žodžiais, o darbais tėvynę mylim. O kol kas darbai toli gražu atsilieka nuo žodžių prasmės.
