Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nuomonė. Kodėl mokytojas kenčia?

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vaikystėje svajojau būti mokytoja. Man atrodė, kad tai yra nežemiška būtybė, kurios balso klauso daugybė jaunų žmonių, jos galioje – mokyti ir išmokyti gėrio, grožio.

Vaikystėje svajojau būti mokytoja. Man atrodė, kad tai yra nežemiška būtybė, kurios balso klauso daugybė jaunų žmonių, jos galioje – mokyti ir išmokyti gėrio, grožio. Turėjau keletą mokytojų idealų, kurie mano gyvenimo kelyje davė man stiprybės ir pasitikėjimo. Kai pati tapau mokytoja, tiesiog jutau didžiulę palaimą širdyje, kai į mane kreipėsi mokiniai, kai autobuse ar gatvėje pamatę sveikinosi, pasakojo apie savo mažas ir dideles bėdas. Didžiavausi, kad dirbu pedagoge, o per šventes namo nešuosi didžiulę puokštę gėlių. Per daugiau nei dvidešimt metų supratau, kodėl kai kurios mano kolegės varžosi viešose vietose prisipažinti, kad jos yra mokytojos. Gėdisi savęs?.. Deja, visuomenė formuoja nuostatas, o mokytojos gūžiasi ir kenčia, laukdamos gal ir šviesesnių laikų.

Galima išvardyti daugybę priežasčių, kodėl mokytojas vis stumiamas į šalį, nevertinamas, nuolat girdintis priekaištus, net ašarą nuspaudžiantis. Viena didžiausių problemų – nesusikalbėjimas su jaunais žmonėmis ir jų tėveliais. Konfliktai prasideda tuomet, kai kas nors yra nepatenkintas. Šiuo atžvilgiu, dažniausiai toks yra mokinys, gavęs nepatenkinamą pažymį, pastabą, priekaištą. Užuot pasikalbėjęs su pačiu mokytoju ir bandęs spręsti konfliktą, jis renkasi lengviausią būdą – paskųsti „nevykusį“ mokytoją tėveliams arba mokyklos direktoriui, tikėdamasis, kad tvarka tuoj bus įvykdyta, o „nevykęs“ mokytojas nubaustas. Dažniausiai taip ir būna. Deja, kuo toliau, tuo dažniau. Niekas mokytojo negina, net jis pats savęs apginti nesugeba.

Nesuprantama yra ir tai, kai vieniems tas pats mokytojas yra geras, tiesiog idealas, o kiti jį peikia, dar pamąsto, gal ir pašaukimo neturi... Matyt, skirtingas žmonių išsilavinimas, požiūris į gyvenimą ir vertybes tampa jų nuomonių stimulu. Tik mokytojas viską „suima“ į savo širdį ir giliai išgyvena, o paskui tas žodis „atsiprašau“, dažniausiai nenuoširdžiai pasakytas, palieka žaizdas sieloje. Taigi, metai neša ant kupros buvusių metų naštas, apdilusias, nušiurusias, su pamirštais įvykiais ir keistomis istorijomis. O mokytojas... Jis eina iš paskos ir dūsauja: kodėl taip sunku tiems metams nešti metus? Štai medis savo vainiku glaudžia paukščių šeimyną. O dar toliau – pieva juokiasi nuo žiedų. Viršuje – saulės ratas, įklimpęs už debesų ... Ir lietaus sauja, užpilta ant šviežios žolės. Tai vieta, kur esi, kur būsi dar ilgai, tik nedejuok, nes tai, ką šiandien matai, yra sukurta amžiams. Ir tu pats esi kūrinys, tik kitoks – tau duota prasmė... Kokia prasmė? Manyčiau, kurti kiekvieną savo dieną, o tie, kurie nenori priimti tos kūrybos, tegul... Jie taip pat turi teisę kalbėti...

Ar galima ką pakeisti, kad mokytojas nedejuotų, skaičiuodamas praeinančius metus? Tereikia kiekvienam žmogui pamąstyti: „Jei aš būčiau tas mokytojas...“ Turbūt, požiūris pasikeistų...

Marytė Gustainienė

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt