www.jaunimogidas.lt
Viešai diskutuoti apie seksą jau seniai nėra tabu – apie tai kalbama televizijoje, per radiją, troleibusuose, mokyklose. Vis dėlto ši tema kelia nemažai audrų visuomenėje: sovietmečio kartos atstovai griežtai laikosi nuomonės, kad seksas tarp dviejų žmonių galimas tik po vestuvių, kitu atveju – neretai tai vis dar laikoma nemoraliu dalyku. Ką apie tai mano jaunimas?
Agnė Rutkauskaitė„Lytiniai santykiai iki santuokos šiandieninėje visuomenėje įprasti lygiai taip pat kaip kasdieninės rutinos veiksmai: keltis, praustis, pusryčiauti... Tai jau tapo dar vienu fiziologiniu poreikiu, kuris gana dirbtinai buvo sureikšmintas ir iškeltas aukščiau visų kitų moralinių normų ir vertybių.
Dabar gyvename 21-ame amžiuje, kai sekso kultas užima itin aukštas pozicijas. Lytinių santykių pradžia taip pat vis ankstėja.
Dažnai seksu užsiima net paaugliai, kai jų asmenybė dar tik formuojasi, tačiau jie nori išnaudoti visas gyvenimo „numestas“ galimybes. Ar reikėtų visomis jomis pasinaudoti sąmoningai nepasvėrus „už“ ir „prieš“ – kitas klausimas.
Lygiai taip pat vargu ar galima būtų kalbėti apie lytinius santykius tik po vestuvių, kai šiandien jie masiškai pradedami sulaukus vos 13–15 metų. Kodėl? Vaikinams siautėja hormonų audros ir poreikis parodyti savo vyriškumą (o tiksliau – pirmuosius jo daigus), merginoms – saugumo, emocinio artumo poreikis, kuris iš esmės mažai susijęs su tiesioginiu sekso poreikiu.
Už tokį tam tikra prasme iškreiptą požiūrį galime padėkoti daugeliui žiniasklaidos kanalų, aktyviai prisidedančių prie sekso kulto formavimo visuomenėje ir tiesiogiai ar netiesiogiai skatinančių dar nesubrendusius jaunuolius pradėti lytinius santykius be atsakomybės, negalvojant apie galimas pasekmes.
Lytiniai santykiai po vestuvių – greičiau utopija nei faktas, susijęs su šiandienos realybe.
Vis dar pasitaiko išimčių, vienetinių egzempliorių, kurie nusiteikę laukti to vienintelio ar vienintelės ir padovanoti jam ar jai save tik po vestuvių.
Bėgant metams, bręsta asmenybė, auga reikalavimai ir sau, ir kitiems, todėl tas vienintelis ar vienintelė gali atsirasti nebūtinai tada, kai tau aštuoniolika. Jis gali atsirasti ir kai tau dvidešimt dveji ar šešeri, o gal netgi tik tada, kai perkopiamas trisdešimtmetis.
O kas tada? Ar kai tau per trisdešimt išsaugota nekaltybė vestuvėms vis dar vertybė?“
Žydrė Dargužytė
„Dar visai neseniai, prieš dvidešimtmetį, Sovietų Sąjungoje sekso „nebuvo“, taigi „niekas“ prieš vestuves nesimylėjo. Daugybę metų sovietinės kartos atstovams buvo kalama į galvą, kad dviejų žmonių fizinis artumas prieš vestuves yra nemoralu, gėdinga, negarbinga. Negana to, lietuviai buvo susargdinti paniška nuogo kūno baime. Moterys gėdijosi persirengti palaidinę stebint vyrui, net bučiuotis matant vaikams daugeliui buvo tabu.
Dar ir dabar mūsų tėvų kartos atstovų sąmonėje gyvi tokie sovietmečio reliktai. Visgi pažiūrėkime į šiuos dalykus kiek kitaip: iškeldami klausimą, kas svarbiau – kada ar su kuo? Mano galva, atspirties taškas santykiuose neturėtų būti vestuvės. Jei du žmonės jaučia, kad yra apsisprendę būti kartu ir jiems gera kartu, kodėl vienas kitam turėtų statyti sienas?
Dar esant gyvam kapucinų vienuoliui Tėvui Stanislovui, gurkšnodami juodą kaip smala arbatą, kalbėjomės apie kūniškus malonumus. Ir žinote, ką jis man pasakė: „Ir niekada nebūk šalta, aukšta siena, niekada neužsidaryk prieš ateinantį sūnų palaidūną“.
Šią mintį galima suprasti ir interpretuoti įvairiai, tačiau manau, kad esmę supranta visi – seksas po vestuvių neparodo nei žmogaus moralės, nei santykio su šalia esančiu, nei apskritai asmenybės atsakomybės.
Pažiūrėkime dar paprasčiau: ar jums ką nors reikštų merginos apsisprendimas nesimylėti iki vestuvių, jei ji nemoka dalintis, rūpintis, kurti ir siekti, yra akiplėša ir apskritai tokia, kurios gyvenimo variklis – visiškai kitokios vertybės nei jūsų.
Ką tokiu atveju pakeistų ar pagerintų seksas po vestuvių? Matyt, gerai pamąstę, net ir sovietmečio kartos atstovai tyliai sutiktų, kad dviejų žmonių santykių lemiamoje partijoje, kurioje nėra juodųjų ir baltųjų žaidėjų flotilių, o yra tik komanda, turinti pavadinimą MES, kertinis vinis ne KADA, bet su KUO.
Ir tik po to klausimas KADA įgauna prasmę. Žinoma, jei abu žmonės nusprendžia mylėtis tik po vestuvių, tai yra jų apsisprendimas, kuris yra teisingas jiems. Jei dviem mylintiems žmonėms vestuvės nėra durys, reikalingos subtilesnei vienas kito pajautai, jie tai darys tada, kai abu jausis tam pasiruošę visomis prasmėmis.
Ir jiems tikrai bus visai nesvarbu, kad tie, kuriems kažkas įvarė panišką artumo baimę, norės užmėtyti juos akmenimis – kai nuolat burnojantys ims plūstis, du mylintys žmonės veikiausiai bus stipriai užsidarę langus ir užsirakinę duris bei apsikloję šilta antklode kartu mėgausis braškiniais ledais“.
Vytautas Kleinauskas
Ką aš manau apie seksą iki vestuvių? O ką jūs manote apie gyvenimą be televizoriaus, kompiuterio, mobilaus telefono, automobilio? Juk dabar 21-as amžius, 3-iasis tūkstantmetis, tad normalu, kad viskas jame yra kitaip, nei buvo iki tol.
Laikas bėga, visuomenės nuostatos ir normos keičiasi. Ar tai gerai? Kiekvienas gali nuspręsti individualiai. Tie, kas nenori, gali neturėti lytinių santykių iki vestuvių, o tiek, kurie nori, gali pabandyti juos turėti. Visos patirtys gyvenime praverčia. Geriau pabandyti ir gailėtis, negu gailėtis, kad nepabandei.
Suprantu, kad bažnyčia už tokią poziciją manęs nepaglostys, bet man jų konservatyvi ir pasenusi pasaulėžiūra nerūpi. Anksčiau seksas iki vestuvių buvo tabu dėl daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, kontracepcijos nebuvimas, lytiniu keliu plintančios ligos, visuomenės normos, galų gale – tuokdavos žmonės būdami labai jauni.
Dabartinė kontracepcija smarkiai pažengusi, visuomenės normos keičiasi, kartu tai keičia ir mūsų gyvenimo būdą.
Vieni sako, kad seksas iki vestuvių blogai, kiti, kad gerai. Nesuprantu nei vienų, nei kitų. Tai tiesiog normalu: nei čia gerai, nei blogai. Svarbiausia – turėti proto ir sugebėti prisiimti atsakomybę“.
Vaida Markevičiūtė
Ši tema tarsi prašosi save lyginti su gyvenimo be vestuvinių įžadų tema. Visiškai akivaizdu, kad seksas iki vestuvių dominuoja ir tikriausiai jau menkai kas tiki nekaltybės saugojimo pažadais. Vienaip ar kitaip dauguma asmenų, gyvendami kartu, tikrai nemiega atskirose lovose.
Nėra reikalo ar noro kažką kaltinti, tačiau reikia sutikti su Michel Foucault išsakyta nuomone knygoje „Seksualumo istorija“, jog valdžia seksualumo temą veikia kaip apeliacijos mechanizmas – ji šalina keistenybes, prie kurių pati budi. Dėl tokio požiūrio, postūmių, išsisukinėjimų sekso ir kūno temos apsijuosė begaline spirale. Pastarojoje visą laiką skamba etiškumo ir moralės, tradicijų terminai.
Baigdama pasisakymą, noriu patikslinti, kad šios dienos diskusijų tema iškelia daugiau klausimų nei duoda atsakymų. Dėl šios priežasties negalima nepacituoti daug kur naudojamos ir cenzūruotos frazės: „Jeigu žmogus kultūringas, jam b*b*s nereikalingas“.
Paulius Arbačiauskas
Viskas keičiasi. Viskas juda į priekį ir atgal (kiekvienas gali pasirinkti). Niekas nežino, kur yra riba, arba kodėl mums taip nuobodu gyventi. Svarbiausia tai, kad praeities moralės normos dar vakar išblėso jaudinančių naujovių saulėje.
Senoliai dar pamena legendas apie žmones, kuriems svetimas rūpėjo ne ką mažiau nei giminaitis, kuriems broliais tapo tie, kurie petys į petį stojo ginti savo krašto, savo šeimų, savo didingos praeities ir šviesios ateities, kuriems santuoka buvo šventa.
Kaip gerai, kad šiandien gyvename pasaulyje, kuris nebeprikimštas panašių romantinių nesąmonių. Jos ištirpo savanaudiško materializmo ir naudojimosi vienas kitu jūroje, kurioje progresas ir regresas (vėl galima pasirinkti), varo žmones į vaistines pirkti vaistų nuo streso dažniau nei pas mylimą žmogų į glėbį.
Pasakysite, į vaistinę užsukti greičiau, pigiau... Galbūt todėl ir intymūs santykiai tapo panašesni į saldžios piliulės nurijimą. O pabaigę „vaistų pakelį“ ir išmetę į „šiukšlių dėžę“, po saule ieškome vis naujo ir naujo opiumo.
Ir viskas tik tam, kad naujo pasaulio be moralės trupėjimas mums būtų kupinas orgazmo.
Santuoka, šeima, vaikai, net lova su visais savo intymiais dalykais, tai – moters teritorija. Per pastaruosius 50 m. silpnoji lytis pasikeitė labiau nei per 1 000 m. prieš tai.
Vargu ar istorijoje buvo laikmetis, kai moterims gyventi buvo geriau. Ne mums, vyrams, spręsti, ar seksas iki vestuvių yra šaunu, ar visgi tabu. Mes visada atlikome gamtos mums skirtą vaidmenį daugintis, statyti, o tada griauti ir žudyti. Ir per tą laiką ne daug tepasikeitėme. Pasikeitėte jūs, moterys.
Praeito amžiaus 6-ajame dešimtmetyje moterys „išsivadavo“ ir pasakė tvirtą „taip“ neįpareigojantiems santykiams bei tvirtą „ne“ santuokai ir vyro vergovei (pasirinktinai). Nuo to laiko skyrybų skaičius Vakarų civilizacijoje ėmė augti kaip ant mielių, o dabar į namus parsivesti nepažįstamą merginą pasidarė kaip niekad paprasta.
Gyvenu laikais, kai vertybės nebeteko vertės. Moteris tapo tik malonumų šaltiniu be prasmės ją mylėti, nes ji jau priprato prie opiumo, kurį gauna kaskart „susijungdama“ su nauju vaikinu. Sunku patikėti, bet vis dažniau pagaunu save nebetikintį nei meile, nei santuoka“.
