Dabar populiaru
Publikuota: 2013 birželio 19d. 12:12

Paryžiuje gyvenanti Emilija Pundziūtė Gallois: „Negalima pykti ant tų, kurie visam laikui apsigyvena svetur“

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas

„Visais laikais lietuviai keliavo po pasaulį: ar užsidirbti, ar mokytis. Bet labai norisi, kad tuos uždirbtus dividendus lietuviai vėl investuotų į Lietuvą. Aišku, tai nėra...

„Visais laikais lietuviai keliavo po pasaulį: ar užsidirbti, ar mokytis. Bet labai norisi, kad tuos uždirbtus dividendus lietuviai vėl investuotų į Lietuvą. Aišku, tai nėra privaloma. Kiekvienas – savo gyvenimo šeimininkas, tad negalima pykti ant tų, kurie visam laikui įsikuria svetur. Tačiau meilė Tėvynei, šalia meilės sau ir patiems artimiausiems, praturtina gyvenimą, daro jį gražesnį,“ – sako už prancūzo ištekėjusi ir šiuo metu Paryžiuje gyvenanti ir studijuojanti Emilija Pundziūtė Gallois.

Šiandien dažnai kalbama apie globalizacijos ir ES keliamą pavojų mūsų tautinei tapatybei. Bendraujant su užsieniečiais atrodo, kad jie į viską žiūri daug paprasčiau, nesureikšmina tautinės priklausomybės, o mes, lietuviai, visur matome grėsmes ir pavojus... Kaip pati matai šią situaciją?

Lietuviškosios tapatybės suvokimas, manau, keičiasi ir Lietuvoje. Prieš maždaug dešimt metų, pamenu, vos ne karštligiškai ieškojome atsakymų į klausimus: kas mes tokie esame, kas mus vienija, kas mus skiria nuo kitų. Ieškojom kokių nors bendrų simbolių – krepšinis, „Švyturys“, dar kažkas. Dabar, man rodos, į savo lietuviškumą žiūrim kiek ramiau. Nors vis dar yra jautrumo ir baimės „ištirpti nepastebėtam“. Vadinamojoje „senojoje“ Europoje, manau, žmonės turėjo daugiau laiko ir laisvės susigyventi su savo tapatybe ir ją laiko savaiminiu dalyku. Kad pasijustų prancūzais ar anglais jiems nebereikia knygų su patosiškais įvadais „tai mūsų didžioji tauta“ ar patriotinių televizijos laidų. Vis dėlto, jei kėsinamasi į ką nors, kas žmonėms brangu, ką jie mėgsta (kad ir, pavyzdžiui, nepasterizuoto pieno sūriai arba vietinė kino kultūra), pasipriešinimo globalizacijai ir standartizacijai yra pakankamai ir čia. Kita vertus, prancūzai, italai, vokiečiai europietišką identitetą labiau suvokia kaip savą, kilusį iš jų bendros istorijos, tad grėsmės iš ES jaučia mažiau.

Kaip atsidūrei Prancūzijoje ir ką ten veiki?

Prieš penkerius metus išvykau į Belgiją darbo reikalais. Su manimi kartu važiavo mano brangus vyras. Po trijų metų nusprendėme, kad dabar mano eilė aukotis šeimai, ir išvykome į Prancūziją, kur dirbti pradėjo mano vyras. Kol gyvename Paryžiuje, aš auginu vaikučius, o laisvalaikiu, kad „neuždulkėtų“ smegenys, šiek tiek mokausi. Įstojau į Paryžiaus politikos mokslų institutą.

Kaip sekasi bendrauti su kitų kultūrų, kito tikėjimo ir kitokių pažiūrų žmonėmis?

Patirčių yra visokių. Bendraudama su kito tikėjimo žmonėmis dažnai būnu praturtinta. Gerbiu savo kursiokus musulmonus, kurie studentiškuose vakarėliuose negeria alkoholio arba merginas, kurios išdrįsta ateiti apsigaubusios galvą. Su tais, kurie laikosi tradicijos, – nesvarbu, kad ji ne mano, – jaučiu bendrumą. Gal dėl to, kad mūsų mažai, kad jų, kaip ir mano, tikėjimas nustumtas giliai į privačias mūsų gyvenimo kerteles. Bendraujant su tais, kurie, mados vėjų pučiami, kartoja „nudrožtas“ frazes apie moralinį reliatyvumą,  yra daug rizikos būti pačiam „nuneštam srovės“. Todėl labai svarbu išmanyti savo tikėjimo pagrindus ir mokėti juos apginti, jei ne viešai, tai visų pirma – sau pačiam. Sveika kartais įsivelti ir į diskusijas, prigalvoti argumentų, kurie sustiprintų mano poziciją. Tai prisideda prie mano asmenybės augimo. Jei kalbame apie kultūrines tradicijas, jos įdomios, visuomet galima ko nors pasimokyti. Pavyzdžiui, kartą kaimynystėje gyveno marokietis, pas kurį nuolat lankydavosi svečiai. Pamaniau, kad svetingumo mums, vakariečiams, jau trūksta. Pamažu atprantame duris laikyti atviras tiek draugui, tiek svetimšaliui.

Kaip manai, iš kur visuomenėje atsiranda svetingumo trūkumas, susvetimėjimas, dėl kurio daug kas šiandien skundžiasi? Juk lyg ir gyvename atviroje Europoje, gerovės visuomenėje, turime begales galimybių džiaugtis daiktais ir galimybėmis, kurių mūsų tėvai neturėjome.

Susvetimėjimas, manau, ir kyla dėl tos gausybės daiktų, dėl to patogumo, nuo kurio aptingstame pagalvoti apie kitus. Dėl greitėjančio gyvenimo, dėl daugybės įvykių, informacijos srauto nebežiūrime į aplinkinius kaip į žmones, o tik į kaip kažkokio didelio visuomeninio mechanizmo detales, su mumis beveik niekuo nesusijusias. Šiandien metro išgirdau garsiai kažką kalbantį žmogų. Pamaniau, kad vėl koks girtas valkata rėkauja ir trukdo žmonėms ramiai laukti savo traukinio. Priėjusi arčiau, pamačiau, kad tai – pamokslininkas! (Taip, šiais laikais irgi tokių būna). Rankoje jis laikė Bibliją ir kalbėjo skubantiems praeiviams apie Kristų, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, apie šviesą, apie viltį, apie tėvišką Dievo meilę. Buvau „beįjungianti“ savo „tai manęs neliečia“ būseną ir benueinanti kur toliau. Bet paskui pagalvojau apie didžiulę šio žmogaus drąsą: ką reiškia šiuolaikinėje laicistinėje valstybėje, susvetimėjusioje visuomenėje, imti ir garsiai prabilti tiesiog praeiviams: atsiverskite ir tikėkite! O ar ne tai turėtų daryti kiekvienas krikščionis? Liudyti drąsiai ir garsiai. Nusprendžiau, kad reikia šiam žmogui padėti. Pačiu paprasčiausiu būdu: atsistoti šalia, atsisukti į jį ir parodyti pavyzdį, kad šio žmogaus galima klausytis, ne tik šnairuojant kikenti į skverną. Iš tiesų jis kalbėjo labai gražiai. Nei ragino stoti į kokią sektą, nei bandė išvilioti klausytojų pinigus. Tik su meile ir didžiule drąsa dalinosi su praeiviais Gerąja Naujiena. Panašūs dalykai skubančioje ir aplink nesidairančioje visuomenėje padeda pasijusti žmogumi. Tereikia atverti akis, ausis ir širdį.

Nešioji dvigubą pavardę, esi Pundziūtė-Gallois. Kodėl nusprendei pasilikti abi pavardes?

Tokia pavardė – ne pati patogiausia. Ilga ir sudėtinga. Būčiau pasirinkus tik vyro pavardę, bet kadangi mano vardas nėra lietuviškas (kaip pvz. Giedrė ar Aistė), pamaniau, kad tapus Emilija Gallois, niekas nebegalės atpažinti, kad esu ne prancūzė, o lietuvė. Norėjau, kad mano pavardėje liktų lietuviškumo.

Ką tau reiškia būti lietuve?

Nuo pat ankstyvos jaunystės daug keliauju, teko gyventi skirtingose šalyse. Tačiau kaskart, kai grįžtu į Lietuvą, į savo gimtąjį Kauną, pasijuntu kažkaip jaukiai: viskas čia sava, suprantama, miela. Galbūt tai ir yra tas sentimentalusis ryšys su tėvyne, apie kurį dainavo ir dar dabar tebedainuoja tremtiniai ir išeiviai. Būti lietuve man taip pat reiškia rūpintis tuo, kas vyksta Lietuvoje: domėtis, dalyvauti Lietuvos visuomeniniame gyvenime, norėti Lietuvai šviesios ateities, trumpai tariant – mylėti Lietuvą. Tačiau visuomet maniau, jog svarbiausia bendruomenė, kuriai priklausau – tai Bažnyčia, tai – žmonija. Mano meilė Lietuvai neturi užgožti meilės artimui, nesvarbu, kokios tautybės ar kokioje valstybėje jis būtų.

Kaip pati vertini emigraciją? Kokias teigiamas ir neigiamas šio reiškinio puses įžvelgi?

Visais laikais lietuviai keliavo po pasaulį: ar užsidirbti, ar mokytis. Bet labai norisi, kad tuos uždirbtus dividendus lietuviai vėl investuotų į Lietuvą. Tai susiję su meile, apie kurią kalbėjau atsakydama į prieš tai buvusį klausimą: ar važiuoji tiesiog ieškodamas geresnio gyvenimo, ar turi didesnių tikslų – prisidėti kuriant gerovę tos bendruomenės, kurioje gimei ir kuri tave užaugino. Aišku, tai nėra privaloma. Kiekvienas – savo gyvenimo šeimininkas, tad negalima pykti ant tų, kurie visam laikui įsikuria svetur. Tačiau meilė Tėvynei, šalia meilės sau ir patiems artimiausiems, praturtina gyvenimą, daro jį gražesnį. Šiuolaikinių technologijų laikais tikriausiai nebūtina fiziškai būti Lietuvoje, kad galėtum jos labui ką nors gero nuveikti. Vis dėlto žmogus yra linkęs prisirišti prie tos vietos, kurioje gyvena, auga. Norėčiau, kad mano vaikai prisirištų prie Lietuvos.

Gyvenai Briuselyje, Europos Sąjungos sostinėje. Kuo gyvenimas šiame mieste skiriasi nuo ligtolinio tavo gyvenimo Lietuvoje?

Briuselyje, kaip ir Paryžiuje, gyvenimas „spalvotesnis“. Čia daugiau patirčių, daugiau skirtingų žmonių, daugiau informacijos, tam tikra prasme – daugiau galimybių. Visas pasaulis čia atrodo artimesnis. Taip pat, vakarų europiečiai gerai moka planuoti laiką, gyvena patogiai. Atrodo, kad netgi ir suspėji čia visko daugiau nei Lietuvoj. Kartais atpažįstu ant krikščioniškų pagrindų užaugintą Europą: paslaugius, sąžiningus, draugiškus žmones, nebijančius užkalbinti, atsiprašančius, jei netyčia užmynė ant kojos.  Yra ir kitokios, laicistinės, tikros komunizmo šmėklos nepažinusios, kairuoliškos Europos, ypatingai tarp jaunimo.

Kokia yra Briuselio lietuvių bendruomenė? Ką ji veikia, kokie žmonės į ją buriasi?

Briuselio lietuvių bendruomenė labai inteligentiška. Čia daug dirbančiųjų ES institucijose, išsilavinusių ir daug pasiekusių lietuvių. Vyksta debatai, susitikimai su Briuselyje besilankančiais politikais, poetais, mokslininkais. Organizavome ir ateitininkų klubą, kuris bendruomenei rengdavo susitikimus su įdomiais žmonėmis ir diskusijas aktualiomis visuomeninėmis temomis. 2010-aisiais minėjome ateitininkų šimtmetį Liuvene, kur ir buvo įkurta pirmoji ateitininkiška studentų katalikų valdyba. Belgija taip pat garsėja savo kasmetinėmis Beneliukso lietuvių sporto žaidynėmis. Prancūzijoje tradicijos kiek kitokios. Ilgą laiką bendruomenę telkdavo ilgamečio išeivio kunigo Jono Petrošiaus kas mėnesį aukojamos Šv. Mišios. Ir toliau renkamės kas mėnesį Mišioms, lietuviškai vaikų mokyklėlei. Tad į susitikimus ateina daugiau šeimų. Yra ir jaunimo bendruomenė: jie labiau įsitraukia į kultūrinę veiklą, rengia išvykas į gamtą. Paryžiaus specifiką kuria turtingas miesto kultūrinis gyvenimas. Čia daug lietuvių menininkų, muzikantų, rašytojų – yra progų susitikti jų kūrybiniuose renginiuose.

Ateitininkų organizacijai priklausanti Emilija Pundziūtė Gallois dalyvaus Lietuvos jaunimo dienų teminiuose užsiėmimuose, kur dalinsis gyvenimo laicistinėje Prancūzijoje patirtimi. Lietuvos jaunimo dienos šiemet vyks birželio 28–30 d., Kaune. Internetinė registracija į renginį vyksta iki birželio 21 d.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

02:04
25:37
01:22

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt