Ten liko pušynų kvapas

Gabrielė Vilkelytė (koordinavo mokytoja Dalė Goberienė) Ten liko pušynų kvapas, Močiutės keptas pyragas, Vėju dvelkiantys skalbiniai, Senelio iškopinėtas medus- Viskas liko ten... Įkyriai čirškia žadintuvas, o aš rangausi lovoje ir niekaip neprisiverčiu atsikelti. Paskui atsimenu, kad turiu paskubėti, nes ir taip ne kažin kiek laiko liko iki pirmosios pamokos, o prieš ją dar turiu susitikti su savo „chebra“ ir spėti parūkyti... Atsikeliu. Nudzimbinu į vonią, šiltu vandeniu nusiprausiu veidą ir dar mieguista sėdu prie stalo. Valgyti nesinori. Koks gali būti apetitas, kada dar akys merkiasi? Pabaksnoju lėkštėje maistą, paskui atsiminusi, kad šaldytuve dar yra likusios Cocacolos, įsipilu jos į stiklinę. Vadinasi, jau papusryčiavau. Paskubomis rengiuosi. O, Dieve! Kas gi čia? Ką mama padarė mano naujajam megztiniui? Juk jis buvo baltesnis neskalbtas negu dabar- ką tik ištrauktas iš automatinės skalbimo mašinos. Tačiau negaliu pykti ant mamos, nes ir pati atsukusi čiaupą pamatau, kad iš jo bėga „surūdijęs“ vanduo... Užsimetu kuprinę ir išskubu į mokyklą. Draugai jau būriuojasi toje pačioje vietelėje. Nors aplinkui didelis šiukšlynas- tuščios cigarečių dėžutės, nuorūkos, popierėliai nuo gumos, tačiau čia mūsų niekas nepastebi, o viešai rūkyti vis dėlto gėda... Negaliu ramiai išsėdėti iki pirmos pamokos pabaigos. Per pertrauką jau rašau SMS-ą draugei, kviečiu susitikti ir aptarti planus šiam vakarui. Ir vėl skubu į pamoką, nes jau aidi nelemtas skambutis. Gerai, kad pietų pertrauka truputėlį ilgesnė, tuomet paskubom perkandu kokį mėsainį ir spėju iki galo „suderinti“ planus. Pagaliau namie! Žinoma, naršau internete ir šlamščiu bulvių traškučius- kas gali būti geriau? Nebent, kai automobiliu su bendraamžiais leki per miestą ir alaus „upės liejasi laisvai“. Na, bet šios pramogos teks laukti iki savaitgalio. O dabar... Suskamba telefonas, tėtis pakelia ragelį. Girdžiu, kaip vis rimtėja jo balso tonas. Baigęs pokalbį, tvirtais žingsniais įeina į mano kambarį. Iš veido išraiškos matau, jog gero- nelauk. Pasirodo, kad skambino klasės auklėtoja, paskundė, kad prastai lankau pamokas ir apskritai draugauju ne su tuo, kuo reikėtų. Vienu žodžiu, „parišo“. O dar kaip tyčia artėja atostogos, kurių metu ruošiausi nueiti į soliariumą, pasiausti su draugais, įsirašyti naujų kompiuterinių žaidimų... Tačiau šįsyk tėvų nuosprendis buvo tvirtas- atostogas leisiu kaime. Vadinasi, porai savaičių turėsiu pamiršti viską: sporto klubą, diskotekas, barus, internetą, gal net ir mobilųjį telefoną...Na ką, kraunuosi krepšius, sėduosi į autobusą ir važiuoju „už devynių jūrų ir devynių marių“ nuo civilizacijos. Galbūt kvailokai atrodo, tačiau išlipusi iš autobuso ir, įkvėpusi gurkšnį gryno oro, pajutau malonų pušyno kvapą. Vadinasi, biologijos mokytoja buvo teisi sakydama, kad gamyklos ir automobiliai aplinkai „padaro savo“. Einu per pievą numintu takeliu į senelių sodybą. Jau iš tolo matau lelijomis apaugusį tvenkinį, senelio išdrožinėtas langines, žirgelius ant trobos stogo, prie miško besiganančią Žalmargę, į vežimą pakinkytą Bėrį.. Mane pasitinka balta skarele ryšinti senelė. Įėjus į trobą, pakvimpa ką tik iš krosnies ištrauktu obuolių pyragu, tėvukas pripila puodelį šilto šviežio pieno. Kokia ramybė... Atrodo, niekas niekur neskuba, viskam užteks laiko... Galiausiai mane nuveda į kambarį, kuriame per atostogas turėsiu gyventi. Ant stalo puikuojasi rugiagėlių puokštė, kojos liečia medines grindis, o lovos čiužinys čeža nuo prikimšto šieno... Po kokios savaitės ir aš pradedu „kvėpuoti“ ta ramybe, paprastumu... Kaimo gyvenimo ritmas privertė mane stabtelėti, atsirado laisvo laiko ne tik poilsiui, bet ir mintims. Anksčiau, nuolat skubant, pritrūkdavo laiko ir žinutei išsiųsti, o dabar, vis dažniau galvodama apie geriausią savo draugę, nutariau jai parašyti tikrą laišką: „Labas, Rasa, tikriausiai labai nustebsi gavusi mano laišką. Žinai, aš irgi niekad nebūčiau patikėjusi, kad jį rašysiu ir siųsiu ne elektroniniu paštu, telefonu, o taip- senoviškai. Nepyk, kad tik dabar sugalvojau tau parašyti. Kai važiavau į čia, atrodė, kad numirsiu iš nuobodulio, bet... Žinai, senelių namuose yra tik vienas laikrodis. Jie ir žadintuvo neturi, tačiau dabar man ir jo nereikia. Kiekvieną rytą mane pažadina močiutės verdamos gilių kavos aromatas (vos ne kaip JACOBS reklamoje). Senelis sako, kad ją labai sveika gerti. Rytais aš išmokau praustis lediniu, ką tik iš šulinio pasemtu vandeniu. Oho, kaip grūdina! Žinai, ryte pirmiausiai padedu močiutei parnešti šviežiai pamelžtą pieną, paskui jį iškošiu, šlakelį įpilu Mickiai, palesinu vištas, o tik tada sėduosi prie pusryčių stalo. Tuomet apetitu tikrai nesiskundžiu. Nors ir maistas čia daug skanesnis ir sveikesnis negu namuose- be trąšų užaugintos ir ką tik nuskintos daržovės, močiutės spaustas sūris ar tėvuko iškopinėtas medus su koriais. O dar naminiai koldūnai! Jie šimtą kartų skanesni už perkamus parduotuvėje. O pats gaiviausias gėrimas, malšinantis troškulį, - sula su džiovintomis kriaušėmis ir duonos gabalėliais. Jokių saldiklių, dažiklių... Mano tėvukas ją visą gyvenimą gėrė ir iki šiol sveikas kaip ridikas. O atspėk, ką mano senelė padarė su saldainių popierėliais? Ogi sudėjo į maišelį ir per Šv. Kalėdas žada jais papuošti eglutę. Ji daug ką įdomaus sugalvoja, pavyzdžiui, į kiaurus tėvuko guminius batus pasodino gėles. Ir patikėk, tai atrodo puikiai! Mieste tokie kalnai šiukšlių mėtosi pakampėse ir pakelėse, o čia viskas randa savo vietą… Apie kokį ten žolės deginimą mums tauškiama mokykloje? Nieko panašaus! Viską čia sugrėbiame ir suvežame į kluoną. Kai paklausiau tėvuko, kodėl negalima paprasčiausiai uždegti, jis tik nusišypsojo ir pasakė, jog aš per mažai myliu gležnus gamtos kūrinėlius, jei taip mąstau. Be to, dūmai teršia orą, gadina žmogaus sveikatą... Na, o dabar apie šį tą įdomesnio- drauges ir, žinoma, draugus. Kiekvieną vakarą  su keliais čia gyvenančiais bendraamžiais einame prie ežeriuko, kuris yra už dviejų kilometrų nuo kaimo. Maudomės, pasiirstome valtimi, žvejojame... Vanduo daug skaidresnis ir švaresnis negu kuriame nors kitame ežere. Tikriausiai dėl to, kad jokių vandens motociklų, motorinių valčių nebėra, ir niekas čia neplauna automobilių. O kokie raumeningi vaikinų kūnai!  Net Andrius ( na, tas, kuris sporto klubą lanko) neprilygtų jiems. Tikriausiai darbas- geresnis sportas nei štangų kilnojimas?! Todėl ir senieji kaimo žmonės, visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbę, lig šiolei žvalūs, energingi ir sveiki. Turbūt greitai grįšiu namo, tik dar pažadėjau močiutei padėti nurinkti nuo bulvių kolorado vabalus. Juk daug skaniau valgyti bulves, kai žinai, jog jos išaugintos be pesticidų, gamtos ir žmogaus pagalba... O savimi aš irgi galiu pasigirti. Taip natūraliai ir lygiai įdegiau saulėje, kad soliariumų ir jų neigiamo poveikio šiais metais tikrai nereikės. Dar viena pritrenkianti naujiena- bandau mesti rūkyti, nes naujieji draugai tikriausiai manęs nesuprastų, o ir cigaretės smirdėti pradėjo. Labai gaila būtų rūbų, kurie močiutės rankomis išskalbti, džiūdami kieme, kvepia vėju... Kadangi čia nėra televizoriaus, tai pripratau skaityti knygas. Pasirodo, tai visai įdomu. Ir akis mažiau skauda... Kaimo žmonės nepripažįsta jokių papuošalų, tačiau neatrodo, kad jie neturtingi. Plati šypsena, švelnus pakštelėjimas į skruostą, tvirtas rankos paspaudimas juos padaro turtingus  vidumi. Pripratau kiekvieną sekmadienį su seneliais nueiti į bažnyčią, noriu nors kiek atsigauti ir dvasiškai. O sveikata, močiutė sako, daug priklauso ir nuo Dievo, ir nuo mūsų pačių vidinio pasaulio, ir nuo aplinkos, kurioje gyvename. Tikiuosi, kad kada nors atostogoms tėvai išsiųs tave į kaimą, tuomet ir tu visai kitaip pažvelgsi į žmones ir pasaulį... O dabar- iki susitikimo! Gabrielė„ ... Atrodo, nuo mano atostogų pradžios neprabėgo nei mėnuo, tačiau aš tiek daug išmokau ir supratau. Galbūt per visus septyniolika metų nesugebėjau to padaryti namuose ir mokykloje. Nežinau, kam dėkoti: tėvams, seneliams ar nuoširdiems kaimo žmonėms. Tik sugrįžusi namo aš supratau, kad patys sveikiausi ir laimingiausi žmonės gyvena kaime. Ten, kur sportą atstoja sunkus darbas, kur sotinamasi savo išaugintomis gėrybėmis, kur graži ir švari aplinka ir neužterštas oras. Kur anūkus sugrįžti vilioja vėju kvepiantys skalbiniai ar senelio iškopinėtas medus...