Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aikido. Priešistorė

Įkrauk.lt nuotrauka
Įkrauk.lt reporterio nuotrauka / Įkrauk.lt nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
A A

Didelių greičių, mokslinės-techninės revoliucijos ir nepaprasto ekonomikos progreso amžiuje žmogus staiga atrado, jog jo pasivadinimas gamtos valdovu – daugiau negu klaidingas ir yra pagimdytas daugelio abėcėlinių būties tiesų nežinojimu.

Taip, žmogus galbūt iš tiesų yra baigiamoji gamtos evoliucijos dalis, bet tą dalį jam dar reikia atrasti ir įtvirtinti savyje, atstatyti pusiausvyrą ir vientisumą, atrasti iš naujo ryšį su gamta. O kol kas žmogus, apginkluotas priešakinėmis mokslinėmis teorijomis ir aukštosiomis technologijomis, vietoj ramybės sieloje ir pasitikėjimo rytojumi ima karštligiškai skaičiuoti kiek jam dar liko energetinių resursų, koks yra radiacijos lygis, kaip greitai auga ozoninė skylė ir bando karštligiškai spręsti tuos ir kitus globalius klausimus, atvedusius civilizaciją į aklavietę. Ryšium su tuo, nieko nestebina žmogaus siekis susivokti savyje, suprasti savo vidines galias ir palyginti jas su bendražmogiškomis vertybėmis, įsisąmoninti savo unikalumą, savo vienybę su gamta ir savo atsakomybę prieš ją tuo pat metu savyje neužsidarant. Gali būti, jog būtent su tuo yra susijęs audringas susidomėjimas Rytų filosofija, Rytų kovos menais. Būtent Rytai apjungė filosofiją ir kovos meną. Daugelis Rytų išminčių nuo neatmenamų laikų pabrėždavo protinės ir fizinės veiklos pusiausvyros būtinybę. Todėl karys turėjo mokėti valdyti ne tik kardą, bet ir teptuką. Kaligrafijos menas buvo vertinamas nei kiek ne mažiau, nei, pvz., taiklus šaudymas iš lanko. Busi-do kodekse yra rašoma: „Valdantis tik grubią fizinę jėgą nėra vertas samurajaus vardo. Be būtinybės gilintis į mokslą, karys turi leisti laisvalaikį praktikuodamas poeziją ir lavindamasis arbatos gėrimo ceremonijoje“. Tenka tik apgailestauti, jog šios paprastos tiesos „iškrito“ iš šiuolaikinio žmogaus akiračio. Kovos menas, tarnavęs ne tik kariniams to meto poreikiams, bet ir buvęs Kelio suvokimo priemone, išsigimė į sportą ir tapo savitikslis. Vien tik rafinuotas kovos technikos valdymas, atitrūkęs nuo dvasingumo, negalėjo tarnauti kario asmeninėms vertybėms. Žmonija objektyviai priartėjo prie situacijos, kai atsirado būtinybė pasaulį suvokti kaip vienus didelius namus. Bet, tai įmanoma tik kiekvienam žmogui suvokus savo vienybę ir harmoniją su jį supančiu pasauliu. Praėjusio amžiaus pradžioje Japonijoje pasigirdo tokie žodžiai: „...tai kelias, kuriuo eidamas pasaulis taps harmoningas, o žmonija taps vienais dideliais namais“. Ištarė juos  Morihei Ueshiba, turėdamas galvoje Aikido. Genialus savigynos sistemos tėvas savo sintetiniu protu ir atvira širdimi, numatydamas žmonijos ateitį, suprato, jog išgyvenusi tiek karų, eidama kasdieninio varžymosi su savo artimu keliu, po šitiekos metų savęs priešpastatymo į save panašiam, žmogus galų gale vis tiek vietoje individualizmo panorės įtvirtinti bendražmogiškųjų vertybių kultą. Vietoje priešiškumo – suvokimą, jog mes visi esame vienų didelių namų vaikai ir kad mus daug daugiau dalykų jungia, nei skiria. Kad anksčiau ar vėliau priešpriešą pakeis vienybės paieškos. Žmonijos reakcija į stambius kataklizmus, atsitikusius  įvairiuose pasaulio šalyse, išraiškingas to pavyzdys. Dabar, kada tūkstančių tūkstančiai žmonių visoje Žemėje daugelyje šalių praktikuoja Aikido, (beje šio kovų meno populiarumas dar toli gražu nėra savo zenite), tampa suprantami Morihei žodžiai apie Aikido misiją. Morihei Ueshiba, Aikido įkūrėjo, vardas yra apipintas legendomis. Sakoma, jog jis imdavo švytėti aukso šviesa, kad jį po ilgų treniruočių aplankydavo nušvitimo valandėlės, kad jis panorėjęs galėdavo tapti nematomas... Nesiimkime atskirti tiesą nuo išgalvojimų, bet pasistenkime priimti tas legendas kaip liudijimą apie to žmogaus neeilinius gabumus iš vienos pusės ir meilę ir pagarbą, kurią jam jautė aplinkiniai – iš kitos. Tai kuo gi išgarsėjo Morihei Ueshiba – žmogus, apdovanotas aukščiausiais Japonijos apdovanojimais ir kurio vardas skamba toli už kylančios saulės šalies ribų ir yra minimas su priedėliu „O“ – didysis. Morihei Ueshiba – Aikido tėvas. Jei paprastam žmogui žodis „Aikido“ nieko nesako, tai tada galima pasakyti paprasčiau: jis stebuklo sukurėjas. Bet, ne mistinio paslaptingo stebuklo, o žmogiškojo darbo stebuklo. Nes visu savo gyvenimu jis demonstravo žmogaus galimybes kurti atkaklumo, darbštumo, kruopščios analizės, gerumo žmonėms, optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo  stebuklus. Saulei tekant, sveikindamas gamtą jis kartodavo: „Mano širdis šiandien tapo jauna ir nauja, o aš vėl atiduodu ją savo gyvenimo broliams“. „Aikido – tai ne kovinis menas kovoti su priešu, tai ne priešo sunaikinimo technika. Tai kelias, kuriuo  pasaulis ateis į harmoniją ir žmonija taps vienais dideliais namais“, pasakė Ueshiba jau būdamas legenda. O būdamas aštuoniasdešimties pridės – „Aikido kelias neturi ribų. Aš pats kasdien jaučiuosi mokiniu“. „O` Sensejus Morihei Ueshiba  gimė 1883 m gruodžio 14 dieną Japonijos mieste Tanabe, Vakajamos prefektūroje. Jis yra kilęs iš senos samurajų šeimos, kurios šaknys siekė net XVII a. Pagal to meto tradicijas Morihei Ueshiba  buvo auklėjamas dzen-budizmo dvasia ir pagal samurajų kodekso taisykles – busi-do. Jaunųjų samurajų auklėjimas būdavo tampriai surištas su kovų menų studijomis. Panaikinus samurajų sluoksnį, jaunajam Morihejui teko ne kartą patirti nepagrįstus pažeminimus ir įžeidimus, kas pažadino jame norą pakovoti už save. Tokiu būdu, nuo septyniolikos metų, kad tapti savarankišku, lygiagrečiai su komercinio verslo mokslais, jis ėmė sistemingai treniruotis. Nepaisant sunkių laikų, ligų ir karų Morihei per gana trumpą laiką pasiekė savo tikslus. Vadovaujamas įžymių meistrų jis išstudijavo įvairias dziu-dzitsu kryptis ir kalavijo valdymo meną (ken-do). 1910 metais sekdamas  vyriausybės kvietimu, Morihei Ueshiba  išvyko tirti negyvenamų žemių Hokkaido saloje. Dėka savo pavyzdinio susitvardymo ir pasiaukojančio darbo bendruomenės labui jis greitai tampa jos lyderiui ir gauna „Sirataki karaliaus“ (vienos iš Hokkaido provincijų) titulą. 1911 metais jis susitinka su meistru Sukaku Takeda. Pastarasis turėjo didelę įtaką būsimosios Aikido technikos vystimuisi. Tai buvo autoritetingas nuo XI a praktikuotos slaptuose mokyklose daito metodo mokytojas.  Ši dziu-dzitsu atmaina prieš kitus stilius turėjo svarbų pranašumą, nes ginklu buvo paverčiamas visas kario kūnas, kuris kovojant būdavo naudojamas mentalinės, smogiamosios ir sverto technikose. Jau tada Aikidziutsu sugėrė savyje daugelį kovos su kardu elementų, o taip pat efektyvius metodus, išvedančius priešininką iš pusiausvyros ir skausminius metodus. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir fizinių,  ir dvasinių jėgų koncentracijai (ai). Aiki-dziutsu užsiėmimai būdavo pravedami tik su gabiausiais mokiniais. Už savo talentą ir ypatingas pastangas Ueshiba   pateko į išrinktųjų gretas. Ėmęs intensyviai treniruotis, jis nenukrypstamai sekė visais mokytojo pamokymais. 1916 metais jis baigė mokslus ir gavo meistro vardą. Tų pačių metų pavasarį Ueshiba  susitinka Vanisaburo Deguti, religinės pakraipos Omoto-ke įkurėją.  Jo pamokslai apie tai, kad taika ir harmonija Žemėje gali būti sukurta tik meile, pakantumu ir gerumu, taip pakerėjo Morihei, kuris tuo metu buvo užsiėmęs techniniu kovinio meno tobulinimu ir nuolatinėmis naujų pasiekimų paieškomis, kad 1919 metais jis persikrausto į Ajabe miestelį, naujos sintoistinės sektos Omoto-ke centrą, įsikūrusį netoli Kioto. Nuo to meto, įtemptos fizinės treniruotės papildomos dvasiniu darbu. Tai buvo ketveri atsiskyrėliško gyvenimo kalnų viršūnėje, be galo įtempto darbo ir tikrosios kovų meno prasmės paieškų metai. Anksčiau nugalėdavęs visus kitus, dabar Morihei stojo į kovą su pačiu savimi. Tai nepastebimas, bet titaniškas darbas. Ir iš šioje kovoje Morihei Ueshiba  tapo nugalėtoju. 1925 metais jis nusileido nuo kalno į Ajabe kaimelį, viduryje kiemo apliejo save vandeniu ir pažiūrėjo į dangų. Tuo momentu jis pajuto įkvėpimą, net ašaros pradėjo tekėti jo veidu, kaip dėkingumo dangui ir žemei ženklas, lyg šviesos blyksnis būtų perskrodęs.  Jis pajuto, kad tapo Visatos dalimi. Jis išgirdo balsą ir rado atsakymą į savo klausimą. Protu ir kūnu pajuto gamtos tiesą. Jis atvėrė sau Dieviškąją tiesą. Vėliau profesorius Morihei Ueshiba  dažnai prisimindavo šią nušvitimo dieną: „Kartą vieno pasivaikščiojimo kieme metu, aš staiga patyriau keistą pojūtį, lyg po mano kojomis sudrebėjo žemė. Kažkoks auksinis rūkas ėmė kilti nuo žemės apgaubdamas mane. Tuo momentu aš protu ir kūnu pajutau šviesą, ir man pasirodė, kad aš suprantu čiulbančių aplinkui paukščių kalbą. Staiga aš pajutau didžiojo Kūrėjo dvasinį buvimą šalia. Mane nušvietė mintis – „Visų kovos menų pagrindas turi būti meilė viskam žemėje“. Nuo to momento aš visam gyvenimui supratau, kad visas pasaulis yra mano namai, kad man priklauso Saulė ir Žvaigždės. Aukšta padėtis visuomenėje, garbė, turtai – visa tai visiems laikams prarado man reikšmę. Tikrasis kovos menas neturi turėti nieko bendro su fizine jėga, naudojama vien tam, kad nuversti priešininką, nei, juo labiau, su mirtinu ginklu, griaunančiu pasaulį. Tikrasis kovos menas pašauktas reguliuoti bendrąjį KI, išvengiant žiaurios kovos, išsaugant taiką, leidžiant augti ir vystytis viskam, kas egzistuojan gamtoje. Tokiu būdu, , bet kokių kovos menų treniruotės neturi būti savitikslės, skirtos priešo sunaikinimui. Priešingai – jos turi kurti mumyse meilės ir pagarbos aplinkiniams jausmą“. Savo pasvarstymuose, sekdamas senovės mąstytojais, Morihei Ueshiba  rėmėsi tuo, jog fizinė jėga su amžiumi užleidžia vietą silpnumui. Šiandienos čempionas rytoj gali būti nugalėtas, todėl jo šiandieninė pergalė nėra absoliuti, o tik laikina, sąlyginė ir netikra, lyginant su Gamta. Juk jai tokia pergalė neturi jokios vertės. Vadinasi, siekis nugalėti sporte virsta  blaškymusi ir dvasios kankyne, neduodančia jokios naudos nei pačiam nugalėtojui, nei visai žmonijai. Tikroji pergalė suprantama pirmiausia kaip pergalė prieš  savo egoistinio „Aš“ viešpatavimą, kaip savo aistrų ir paklydimų nugalėjimas, kaip visiškas savo jausmų ir emocijų valdymas bet kokioje situacijoje. Žmogui, nugalėjusiam savo maištingąjį „aš“, savo žemiškiems gundymams neatsparią natūrą, pergalė kovos lauke ateis pati. Išorinės pergalės yra vidinių pergalių rezultatas. Būdamas vieningas su Visata žmogus visuose kovose bus nugalėtojas. Tokiu būdu įsitvirtino įsitikinimas, kad bet koks kovinis menas gali būti naudingas ir nenugalimas tik tada kai jis persmelktas Dieviškąja tausojančios meilės dvasia ir atsakomybe prieš visą kas gyva. Taip gimė Aikido dvasinis pagrindas. Nuo to laiko Morihei Ueshiba  sukoncentravo savo jėgas Aikido technikos tobulinimui, siekdamas harmoningai apjungti kovos praktiką su dvasiniu mokymu. 1936 metais Japonijoje ir Manžurijoje atsidaro skaitlingos Aiki-Budziutzu (Aiki-Budo). Nuo 1940 metų Aiki-Budo tampa Japonijos elitiniu  koviniu menu, kurio yra mokomi aukščiausi kariniai vadai, pramonininkai ir universitetinė vadovybė. Ueshiba–sichan tampa Japonijoje labai populiarus. Ypatingai yra vertinamas tarp  aukščiausių armijos ir laivyno karininkų. Pas meistrą mokėsi netgi tokie admirolai, kaip Takesita Isamu, Takachasi  Sankiti, Jamamoto Chidesuke. Nežiūrinti į tai, Ueshiba  greitu laiku išvažiuoja į provinciją ir įsikuria prefektūros Ibaraki kalnuose. Dvylika metų praleido jis kalnų užkampyje, apsuptas keletos ištikimų mokinių. Karinės avantiūros filosofo neviliojo. Dienas ir naktis Ueshiba  praleisdavo medituodamas ir sunkiai treniruodamasis. Treniruotės davė nuostabių rezultatų. Jo meistriškumas nepaliaujamai augo. Šešiasdešimtmetis senukas lengvai įveikdavo keletą ginkluotų priešininkų, beveik nenaudodamas jėgos, stebėtinai vikriai ir gracingai judėdamas. Pralaimėjimas kare Japonijos tautai buvo sunkus išbandymas.  Subyrėjo šimtametės moralinės vertybės – Japonijos nacijos dvasinio pranašumo ir išskirtinumo mitas. Aštrus šovinizmas užleido vietą pasimetimui, nusivylimui ir nepilnavertiškumo kompleksams. Pirmą kartą visa Japonijos inteligencija  buvo susirūpinusi tautos dvasiniu nuopuoliu. Kaip tik tada ir prasidėjo kovinių menų, kuriuose Bu-do mestrai matė savo tautos dvasinio atgimimo kelią, atgimimas. 1948 metais, kada buvo panaikintas kovinių menų draudimas, Ueshiba  persikrausė su artimiausiais mokiniais į Tokiją, kur įsikuria Aikido (Aikikai) bendruomenę ir atidaro Centrinį klubą (Aikido chonbu dodze). 1954 metais visos Japonijos kovos menų festivalyje Aikido demonstracija turėjo tokį fenomenalų pasisekimą, kad visoje šalyje ėmė kurtis Aikido klubai ir sekcijos. 1960 metais už Aikido sukūrimą, O`Snsei Morihei Ueshiba  buvo pristatytas imperatoriškąjam apdovanojimui – „Garbės medaliui su rožine juosta“  1964 metais Morihei Ueshiba  apdovanotas Japonijos Garbės ordinu už nuopelnus tautai vystant kovinius menus. 1969 metų balandžio 26 dieną penktą valandą ryto Morihei Ueshiba  paliko šį pasaulį. Po mirties jis buvo dar ne kartą apdovanotas įvairiausiais apdovanojimais už žygdarbį, kuriuo jis apibendrino ir sistematizavo įvairias kovos menų rūšis ir sukūrė universalią Aikido gynybos sistemą. Morihei Ueshiba  padovanojo ją visai žmonijai ir dabar šis nuostabus menas įtraukia vis naujus ir naujus žmones, siekiančius tobulybės, harmonijos su gamta ir tikinčius gėriu bei meile.
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt